***
Palengva sninga angelais
Ant užmigusių gatvių,
Dar prieš pat saulei atmerkiant akis,
Prieš pat sapno kulminaciją,
Prieš vėl betampant mirtingu,
Prarandama kontrolė –
Ir prapliumpa klaustukų liūtis,
Siunčiami laiškai dievui,
Bet dievas neskuba,
Skubu aš,
Skuba mano ribotas laikas,
Mano nekantrumas,
Aplink užsitarnauta tyla
Ir šešėliai be žvilgsnių,
Dar kartą sutiksi laikrodžiai,
Išsemiami sapnų šuliniai,
Angelų sielom pripildomas mirtingojo kūnas,
O prieš akis kraujuojantys ryto smilkiniai…
***
Praaugęs mases
Tarsi gyvatė išsineri iš iliuzijos
Kūnas tampa pirmaisiais tavo namais
Kuriuose nakvoji
Kuriuose nuogas vaikščioji ir
Nebijai
Žiema, deja, bus atidėta,
Gatvėse daug išmėtytų jausmų ir klaidų
Skiletų jūra vangiai žingsniuoja
Nuo taško link taško
Vargiai yra laiko akims,
Bučiniai skuboti ir daugkartiniai,
Eilė dar begalinė,
Bet paskutiniai bilietai į Nojaus arką
Jau parduoti…
***
Tos naktys, kai sapnas išgelbsti
Nuo galvojimo,
Žino, kad stiprių nėra,
Yra tik kaukės – stiprių,
Ir taip atsitinka, kad žiūri į akis
Ir nieko jose nematai,
Esi vienintelis savo planetoj
Nes orbita neliečia kitos,
Užmerki akis,
Bet protas dar kalba…
***
Kai saulė palies horizonto liniją,
Eisim basom per praeitį,
Užmirštos žaizdos dar kartą įžnybs
Iki juoko, taip juokiasi mirštantys
Svajodami dar pasilikti.
Dieve, kuriam meldžiasi mano tyla,
Paleisk mėgstamiausią mano dainą
Ir iki ryto neprašysiu nieko kito,
Bet nepalik tylos,
Palik tik dieną,
kai nusidėvėjusį laiką pakeis BUVIMAS…
***
Negalima neštis daugiau nei pakeli,
Ir ne tik kai apie daiktus kalbama,
Tuos žmones ir tas praeitis,
Tą užstrigusią mantrą proto nelaisvėj,
Palik šiek tiek vietos tarp savo chaoso,
Šio vidurnakčio tobulybei…
***
Taip paprasta įsimylėti juoką, vienatvę akyse,
be pastangų tu man vieninteliu vyru tapai ,
skubėjom, kaip pridera, nes laiko nėra ir
niekada nebebus šitos praeities, trumpom
pertraukom tarp gyvenimo vykdėme
nusikaltimus sau be širdies leidimo,
bandėm apeiti žinojimą ir įspėjimus,
neatidėliotinai tenka pripažinti
pažįstu ne tave, o save tavyje
nes taip paprasta įsimylėti vienatvę akyse,
kuri tokia sava, beveik tokia pat, kurią nešiojuosi ir aš.
Daugiau straipsnių
„Atokių stočių” sutiktuvės
Ąžuolyno bibliotekoje atrastas unikalus leidinys – 1639 metų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“
Laukiame