Akvilė Ližaitytė

***

Palengva sninga angelais

Ant užmigusių gatvių,

Dar prieš pat saulei atmerkiant akis,

Prieš pat sapno kulminaciją,

Prieš vėl betampant mirtingu,

Prarandama kontrolė –

Ir prapliumpa klaustukų liūtis,

Siunčiami laiškai dievui,

Bet dievas neskuba,

Skubu aš,

Skuba mano ribotas laikas,

Mano nekantrumas,

Aplink užsitarnauta tyla

Ir šešėliai be žvilgsnių,

Dar kartą sutiksi laikrodžiai,

Išsemiami sapnų šuliniai,

Angelų sielom pripildomas mirtingojo kūnas,

O prieš akis kraujuojantys ryto smilkiniai…

***

Praaugęs mases

Tarsi gyvatė išsineri iš iliuzijos

Kūnas tampa pirmaisiais tavo namais

Kuriuose nakvoji

Kuriuose nuogas vaikščioji ir

Nebijai

Žiema, deja, bus atidėta,

Gatvėse daug išmėtytų jausmų ir klaidų

Skiletų jūra vangiai žingsniuoja

Nuo taško link taško

Vargiai yra laiko akims, 

Bučiniai skuboti ir daugkartiniai,

Eilė dar begalinė,

Bet paskutiniai bilietai į Nojaus arką

Jau parduoti…

***

Tos naktys, kai sapnas išgelbsti

Nuo galvojimo,

Žino, kad stiprių nėra,

Yra tik kaukės – stiprių,

Ir taip atsitinka, kad žiūri į akis

Ir nieko jose nematai,

Esi vienintelis savo planetoj

Nes orbita neliečia kitos,

Užmerki akis,

Bet protas dar kalba…

***

Kai saulė palies horizonto liniją,

Eisim basom per praeitį,

Užmirštos žaizdos dar kartą įžnybs

Iki juoko, taip juokiasi mirštantys

Svajodami dar pasilikti.

Dieve, kuriam meldžiasi mano tyla,

Paleisk mėgstamiausią mano dainą

Ir iki ryto neprašysiu nieko kito,

Bet nepalik tylos,

Palik tik dieną,

 kai nusidėvėjusį laiką pakeis BUVIMAS…

***

Negalima neštis daugiau nei pakeli,

Ir ne tik kai apie daiktus kalbama,

Tuos žmones ir tas praeitis,

Tą užstrigusią mantrą proto nelaisvėj,

Palik šiek tiek vietos tarp savo chaoso,

Šio vidurnakčio tobulybei…

***

Taip paprasta įsimylėti juoką, vienatvę akyse,

 be pastangų tu man vieninteliu vyru tapai , 

skubėjom, kaip pridera, nes laiko nėra ir

niekada nebebus šitos praeities, trumpom

pertraukom tarp gyvenimo vykdėme

nusikaltimus sau be širdies leidimo,

bandėm apeiti žinojimą ir įspėjimus,

neatidėliotinai tenka pripažinti

pažįstu ne tave, o save tavyje

nes taip paprasta įsimylėti vienatvę akyse,

kuri tokia sava, beveik tokia pat, kurią nešiojuosi ir aš.