Rita Juškevičiūtė-Mockeliūnienė

*

Žvilgsnio parasparnis

Sklendžia

Virš baltųjų akacijų,

Tupia

Ant lieptelio

Virš rožinių

Vandens lelijų.

Pasimatuosiu, sakau,

Suknutę –

Į baltą dugną

Smulkiais, nelyg Tavo

Įsodintos darželyje

Vaistinės balzamitos,

Žiedais.

Nuplevendama takeliu

Per kiemą

Ji užkliūdavo

Už baltųjų bijūnų.

Pasilenkdavai,

Įkvėpdavai aromato

Ir nešdavaisi tą saldumą

Užu sodo,

Šypsniu pasišlakstydama

Kiekvieną žingsnį.

Skaičiuoja vis, skaičiuoja

Gegutė metus.

Šaukia, vis šaukia

Pro žydinčias bijūnų galvas,

Pro užkeltus

Akmenų sodo vartus

Dirsčioja.

Baltosios naktys

Sapnuoja

Tavąjį

Siluetą.

*

Kunkuliuoja

Gūsiuodamas

Kamino dūmas.

Virš liepos būtkiemio,

Virš riešutų vainiko.

Šilta vakaro šviesa

Žiojymėse palėpių

Įsispraudžia.

Tarpulangius uždažo.

Brendi per pusnį,

Apsimūturiavusi

Šilta languota

Austine skara.

Brendi iš vienkiemio,

O kryžiasnapio cykavimas

Pargrąžina atgalios.

Tu šičia gyvenai per amžius.

Tu šičia gyveni.

*

Vis dar kvepia

Tavo akimis išvaikščiotomis,

Medžio juostelių tvoros

Saulėje įšilusiomis

Žaliomis kerpėmis.

Vis dar kvepia

Tavo rankų

Prakaito sūryme įmirkusių,

Šiltnamio kampe

Ant skersinio užmestų pirštinių

Įantspauduotu

Pomidorų žalėsiu.

Vis dar kvepia

Šulinio stogeliu atičiuožiančia,

Liepų trikamieniu slystančia,

Xarelto variu atmiešta,

Diaprelio įspaudo

Žilės vagele

Atitekančia

Judviejų vakaro

Šešta valanda.

Vis dar kvepia

Durų rankeną,

Arbatinės rožės spyglį

Ir Tavo krumplius

Nuglosčiusiu,

Kalvės balkį apvijusiu

Ašutiniu šniūreliu.

Vis dar kvepia

Žąsų girkavimo tieskely,

Šaltų vėjų aimanose įsigėrusiais,

Tavo balso aidą atmušusiais

Rūtų ir medetkų tarpsniais.

Vis dar kvepia.

Ir tatai

Niekada

Nepraeis.

*

Bičių žolė

Nepagirdys

Rapsakočio pleište

Įkritusios boružės.

Rausiasi išvalose –

Kadagio spygliukų

Pertekliuje –

Voras siūlinėm kojom.

Tu man primeni

Piliarožę

Aukštutinėje lysvėje:

Šaknys raudonmoly,

O žiedai dangų plukdo.

Ir kai išlyja lietūs žali,

Tu stovi, pusę kiemo

Apglėbusi,

Širšių ošime lyg girioje

Įklimpusi,

Žiedadulkėm vanilės spalvos

Aplipusi.

Stovi tenai,

Už kedro lentų kluono.

Stovi.

Nėra to kluono.

Nėra tos lysvės.

O Tu stovi.

Kaip ir visomis vasaromis,

Kaip ir prieš mane…

Stovi.

*

Pragarmėjo

Sidabriniam šaukšte

Dilgėlių nuoviro

Gaižus raižumas.

Gipiūro gėlių staltiesė

Nušlavė

Paskutinius

Balto pyrago trupinius.

Saulė rytais užteka

Pro ąžuolo stulpą

Ir vysto

Aviečių spalvos

Rožių žiedlapius,

Kol šie mažam langely

Pažaliavusio stiklo

Erškėčių vainike

Pragaišta.

Kampinis minkštasuolis,

Baltoje

Rupios tekstilės dėžutėje

Pieštuko šerdies įsitvėręs,

Savaitės paraštėmis klaidžioja.

Iriasi dangūs,

Glembančiam vakare

Skudriu aitrumu

Laukinės kriaušės

Lapų garbanas

Sustriguodami,

Iš balto ryto šifono

Dygsnius išardydami.

Judviejų akių

Tinklainės atšokas

Virš mūsų

Gyvenimo ežerų

Prisagstydami.