2024-05-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Ukrainiečių poezijos vertimai (1)

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas Jonynas

Serhij Žadan

* * *

Kol nesusprogo pasaulis,

kol nepakilo banga, kuri nuplaus miestus,

kurie mėgavosi savo bibliotekomis,

noriu pasakyti štai ką:

neramiausia man būdavo, kai tu prabusdavai vidur nakties –

ko aš nepastebėjau, kuo sutrikdžiau tavo sapno rašyseną?

Gūdžiausia man būdavo,

kai į klausimą, ką regi aplinkui save,

tu tiesiog neatsakydavai.

Literatūra nerašoma ateičiai,

ir neįgauna svorio, jei ką nutylėsi.

Ką sudomins susirašinėjimas pasaulio išblaškytų žmonių,

tarsi į vaistininkų receptus

įsitvėrusių į poetų pavardes?

Eilėraštis – tai gija, jis iš tiesų nieko nejungia,

jis driekiasi tau po oda,

ir tik nuo jos jautrumo,

nuo jautrumo tavosios, būtent tavosios odos

priklauso – ar šis eilėraštis visai beviltiškas,

ar jam vis dėlto atsiras vietelė

ant stangriai prikimštų mūsų liūdesio lentynų.

Visa parašyta turi prasmę tol, kol yra skaitoma,

kol yra kas nors, pajėgiantis atlikti sudėtingą

tavo kvėpavimo, besilaikiusio sinkopėmis

ir ištverme, partiją.

Todėl kol yra ta galimybė, kol pranašai bejėgiškai

mojuoja mums iš priemiesčių, perspėdami apie pavojų,

aš primenu –

šis gyvenimas buvo tveriamas iš tokios galybės balsų,

kad net tyla tarp mūsų yra tik kažkieno iš poetų

citata,

mudviejų rašymas yra tik dar vienas sluoksnis, aidas,

kranto sutvirtinimas –

mėnesio šviesa viršum miesto,

grėsmingas bangos gimimas,

visas nesutramdomas irimas,

visas būsimas atkūrimas,

švelnumo kaligrafija,

literatūros istorija.

***

Dangaus karalystė – sako jie apie gyvenimą.

Apie namų buitį, apie laiką,

kuris jiems duotas meilei.

Dangaus karalystė – taip jie vadina

savo pirmapradį pasaulį, vaikišką liūdesį,

kuris sukausto narsuolių liežuvį.

Dangaus karalystė – čia kvėpuoja gyvuliai stainiose,

čia išmintingi paukščiai gėrisi aušra,

beveik gentainiai,

kuriuos ir nudobs šeimos šventėm.

Svarbiausia gyvenime –

įveikti žiemos baimę, išvysti

logiką sniegų kritime, pagauti ritmą didžiosios

tamsos, kuri neišvengiamai baigiasi atlydžiu.

Aukšto dangaus gaudesys viršum žemumų –

dangaus karalystė, išminta

moteriškais bateliais mėlynose pusnyse,

dangaus karalystė vadovėliuose,

iš mokyklos parsineštuose kalįdotojų,

tarsi duona iš kepyklos.

Tik gieda naminis paukštis,

sveikindamas savo išėjimą.

Gieda paukštis, šaldamas širdimi

vidur didžiojo žiemos virsmo.

Visiems mums, tarsi aitriems vynams, lemta bręsti meilei

šiai žemei, mūsų karalystei,

viršum kurios formuojasi balsinis

horizonto aparatas.

Didis paribio tautų tikėjimas –

linkėti dangaus karalystės savo mirusiems,

ypač tiems jų, kurie niekuo netikėjo:

ženklinti jų išėjimą paukščio giesme,

išleisti juos į gilius sniegus, nelyg į jūrą,

valtyse, pakrautose

karčių Slobožanščinos dyglių…

Mano tėvas mirė sausio 4.

Tą dieną krito gausus sniegas.

Kažkuriuo metu

jie artėjo

vienas link kito. 

                                      

2019

***

Dabar, kai kas rytą visi vėl susirašome,

pasitikrinam, ar visi gyvi, atliekam sąšaukas,

jaudinantis tampa

tas tikėjimas baziniais dalykais –

artumu, elektra ir agnosticizmu.

 Rytą visi pakyla,

patikrina pranešimus,

skaito naujienas.

Kiekvienas pranešimas svarbus,

ir kiekviena elektros lemputė,

kaip Jėzaus galva –

patikrini,

ar nušvis.

2024 04 09