2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vytautas Kaziela

***

lupu nepažįstamos

žuvies žvynus

sau nuo veido

virpantis kūnas

prisimena juodą

ir šaltą gelmę

šlykščiuosi savim

čia tik kruvinos gleivės

klausausi dainos

nesuprantu apie ką jį

*

išsigandau

nepamatęs savo

atspindžio vandenyje

kažkas netikras

arba suklastotas

žiūrėjo į sielą

ranka perbraukiau

išretėjusius plaukus

mėnesiena užliejo krantus

neturėjau kur pasislėpti

kojos per sunkios bėgti

*

bandau nesimokyti

iš savęs

ir iš savo klaidų

pasirenku Mokytoją

einantį vandeniu

išilgai upės

jis gali būti

meškeriotojas

su museline meškere

jokiu būdu

ne su spiningu

spiningas

per grubus įrankis

apgaulingas blizgės atspindys

žuvies akyse

prieš užkimbant

*

mane vejasi šunys

aš bėgu

klimpstu pelkėse

galiausiai

užpūsto smėlynai

kai šunys atbėgs

mano kaulai

jau bus be kvapo

*

Viešpatie

neisiu su Tavimi

į Jaruzalę

liksiu negyvosios

jūros pakrantėje

kur akinančiai spindi druska

kur karštas vėjas

išdegina atmintį

lik su manim Atpirkėjau

nereikia mums ten