Laima Arnatkevičiūtė

***

lapkritis

medituoja

būsimą prisikėlimą

prisipylęs alyvos

pasistatęs kėdę netikėtam svečiui

prie durų

arba tikėtam

jei medituoja Prisikėlimą,

jei alyvos yra pasiruošęs

ir žibintas

„darbinės“ būsenos

beveik – – –

*-*-*

vanduo nuplukdo

pageltusį laiką

suvyniotą į klevo lapus

akimirka pralekia vėjo gūsiu

 ir nutolsta

esi kur esi

su tuo

kieno ranką laikei

kas tavąją laikė

laike kaip namuos

kuriuose visiems ištašyti

du slenksčiai

*-*-*

išeidami

žmonės

palieka

mums

savo

nepasakytus

žodžius

jie tylai pasikalba su tais

kurių mes nepasakėm

jie žiūri vienas į kitą

ir šypsosi

mūsų akimis

ir tyliai linguoja savo žodiškas galvas

stebėdamiesi

kaip mes nesuprantam

kad išeidami

žmonės

palieka

mums

viską

*-*-*

žolynai ant pirštų galų

pasistiebę

dar bando

nutverti vasaros suknią

kad trumpam sulaikytų

kad jos šypsnį pagautų

kad žvilgsniu jos sušildyti

rudenį pasitiktų

*-*-*

tik vanduo ir nieko daugiau

tik amžinai alkanas

klyksmas žuv-ėdros

paukščio

švytinčiai balto

tarp jūros

ištirpusios mėly dangaus

ir žiauriu vardu

išsipildančio

tarp mirties ir romantikos

tik virpantis oras

tik sparno grybšnis

erdvėj

tik spurdantis žvyno blyksnis

tik sudužus banga

tik…

ir vėl viskas iš naujo

*-*-*

Žodi,

tobulas rūbe žmogaus

peršviečiamas ir saugantis

kviečiantis ir smeigiantis

glostantis ir nuodijantis

visada įsikūnijantis

visada išduodantis

jį pasirinkusio

esmę,

perkeisk mus pagal Jo valią.

V a s a r v y d i s

taip siela nušvinta

taip gimsta viltis

tai kvapą užgniaužia

iš laimės

taip užgimė andai

pirmykštė naktis

pirmąkart perskrosta saulės

žmogaus dar nebuvo

tik Dievo mintis

palinko virš žemės it skliautas

primoji visatoj trumpiausia naktis

pirmoji rasa

žolei, paukščiui…

*-*-*

 „Niekas nėra toks protingas, kad suprastų, kokią žalą daro kitiems.“

(Enrique Vila-Matas)

niekas nėra toks protingas

kad sutiktų būti kaip smėlis –

takus ir birus

it vanduo ar laikas

niekas nėra toks drąsus

kad sutiktų būti kaip smiltis

kopos papėdėje ar pačioj jos gelmėj –

nematoma bet saugiausia nuo vėjų…

niekas nėra toks džiugus

kad sutiktų būti kaip vėjas

nuošiantis

net jam pačiam nežinoma kryptim ir valia

niekas nėra

toks protingas

kad suvoktų

kokią žalą padaro pats sau

*-*-*

Jei mūsų nebūtų
Ar būtų laikas?
Be mūsų pėdsakų jame,
Be ženklų ir be nuorodų
Belaikiam pasaulio ciferblate?
Ką veiktų pavasariai,
Vasaros kam kilimus klotų,
Jei mūsų nebūtų?
Ką veiktų Dievas,
Be savo Veido atšvaito
Po savo kojomis –
Netobulo,
Raibuliuojančio neaiškiais kontūrais
Visatos vandenyse?
Už ką jis mirtų ant kryžiaus,
Jei mūsų nebūtų?

Jei Dievo nebūtų,
Dėl ko būtume mes
Belaikiam pasaulio ciferblate –
Dievo delne virš mūsų
Ir po mumis?..

*-*-*

Žliaugia lietaus

mažos mergaitės plaukais.

Skėtis pravirko.