2024-06-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Akvilė Ližaitytė

***

Savimi uždengi visus nuo kulkų,

Tik tu čia –

Ne karys, o auka nepaskelbto karo,

Šešios taurės raudono dangaus ir užmirši,

Plane buvo numatyta ta tyla ir audra po jos,

Kartais saugodami tuos, kurie gyventi nenori,

Mirštame vietoje jų.

***

Sniegas atšauktas šiai nakčiai,

Biudžetas apkarpė poreikį grožiui,

Nusipurtei nereikalingus jausmus

Ir akimirkai tau priklausė ramybė.

Dabar mes tokie pat, pilni upių vagų,

Tik savimi už gyvenimą mokam,

Jie paveldės mūsų žemę ir laiką,

Tuo tarpu mes lauksim laisvos datos

Sugrįžti. Tavyje telkiasi tuštuma,

O kas prasiverš, negali numatyti,

Naujas gyvenimas,

O gal sapno atkarpa už papildomą mokestį.

***

Laikas vėluos, tik tu būsi laiku,

Tu ta reta žmonių atmaina, ta ties išnykimo riba būtybė,

Neatrofavusia širdimi, gausia žodžių bei jausmų įvairove.

Tu toks vienišas šiandien,

Tavo vieta – muziejuj, šalia tų, kurie

Negali kalbėti, negali atsimerkti, kurių tik vardas lotyniškai

Ant lentelės ateities kartoms pamatyti,

Tu eini gatve ir tau keista, tu toks tyras praeities paminklas,

Matai tiek daug liūdnų akių, į kurias seniai niekas nežiūrėjo,

Laikrodžių skubinami žmonės neturi laiko sentimentams,

Laikas vėluos, o tu visad būsi laiku,

Kaip priekaištas mums, kuo mes tapom…

***

Tu esi atmintis,

Nuo amžių pradžios save atkurianti,

Tu esi laikas – neišmatuojamas matas,

Gyvybe / mirtim save padalindamas eroms.

Tavo jau yra ir gyventa, ir mylėta,

Bet tu vis naujų prasmių ieškoti sugrįžti,

Tu sugrįžti, nes čia pavasarį

Obelų žieduose dūzgia bitės,

O nešienautose pievose

Rasa gelia iki sąstingio,

Nes būdamas tiek kūrėju, tiek kūriniu

Tu maudaisi žodžių bei idėjų žaisme,

Nes gyvenimas kutena širdį

Kiekvieną kartą, lyg pirmą,

Nes žaisti – niekada nenusibos,

Juk keičiam vardus, kostiumus, roles,

Tu esi prislopinta atmintis –

Kad ir vėl pamatytum pasaulį lyg

Pirmą kartą.

***

Apsirengiau ląstelėmis

Ir protėvių randais,

Apsirengiau tavo mintim, tavo projekcijom,

Tavo sąlygom, tavo norais, tavo baimėm, tavo tikėjimu…

Bet dievai visada nuogi,

Gimstu, kad save užmirščiau vėl,

Atsimenu, kad daugiau nemirčiau,

Kai nėra turinio, būna daug žodžių,

O dievai kalbasi tyla,

O dievai mylisi žvilgsniu,

Upės užtvanka nesustabdysi,

Nusivilksiu viską, kas nesu aš,

Galbūt manęs net neatpažinsi,

Galbūt mane matydamas iš tiesų manęs

Net nematei,

Gal tau buvau tik veidrodis, per kurį su savimi

Susipažinai,

Galbūt ant manęs pykai už tai, ko pats

Savyje nepripažinai,

Bet dievai visada nuogi,

Laisvi nuo bet kokio apibrėžimo…