JARYNA ČORNOHUZ
[karo derlius]
Savo raukšlėmis, nutysusiomis prie kiurksančios burnos, ji pridengia savo nelaimės mastą. Kitą dieną ji rinktųsi kitą, tą kitą tipą, esantį šalia jos. Ar būtina saugoti nelaimę, kuri nesilieja per kraštus, ir sielvartą, sunkesnį už abi rankas?
Polis Eliuaras*
noriu papasakoti jums apie karo derlių ir noriu apie jį nutylėti
karo derlius nuimamas tylomis ir
atkeliauja pralietas bei išlaistytas it senuose mediniuose induose
senovinėse vestuvėse.
pašaipa palieka atliktos pareigos jausmą
amžiams sustiprina jėga perlaužtą gyvenimą –
tų, kurie krito ir tų, kurie nuėmė karo
derlių.
karo derliumi niekada nesidalijama
visuose tebevykstančiuose karuose priimta tylėti apie karo vaisius.
leista nebent tik klausytis kaip jie juda
nelyginant nematomos žiurkės tarp ryškių apleisto namo užuolaidų niekieno zonoje.
štai paverčiu ant šono kūną moters, išgelbėjusios kelias gyvybes, tačiau ne savo.
prieš šimtmetį maišą „kroviniui 200“ būtų vadinę balta drobule įsikūnijusiam angelui
prieš šimtmetį vadintų taip, bet aš nepavadinsiu.
pjaunu karo derlių, galintį sudygti mitais,
vargiai pražysiančiais atmintyje nepastebimu atsitiktinumo žiedu daugiau nei sykį
manose pustuštėse liudytojos akyse
tačiau, kaip visad, pranyksiančiais užmarštyje.
galiausiai, karo vaisiai – tai netektys, pražiūrėtos visų akimis ir pamirštos
išskyrus keletą.
o jų svarumas matuojamas kiekybe
o jų branda – evakuacijos automobiliuose likusio kraujo litražu
ant žemėtų karinių kelnių,
ant neštuvų, kuriuos valyti nėra prasmės,
ant pirštinaičių, suplyšiančių dėvint ant rankų
tai išblaškytos po žemę
ir po miestą
nutraukytos kūno dalys
kai saulėtekio ar saulėlydžio metu, ar netgi nesant saulės
tave trimis žodžiais per raciją kviečia
pjaut karo derlių.
subrendęs karo derlius – tai akla išsaugotų miestų ramybė.
karo derlius niekada nedainuoja apie pergalę kare
karo derlius – tai visada pralaimėjimas vardan pergalės, kurią išvysime ne mes
ir apie kurią ateityje pamirš.
raudonas betoninis plytinis stiklinis karo derlius
renkamas tų, kurie žengia skausmo keliais pasaulin,
kuriame sudegė kančia ir iš pelenų prisikėlė darbas.
troškimas eiti į karą dėl jo derliaus – tai kažkas liguista
(nors tai aptakiai vadinama didvyriškumu, nes rengę karus puikiai žino, jog karo derliaus rinkėjai – tai dar vieni karo vaisiai)
karo vaisių negalima valgyti
jais galima tiktai paspringti
bet juos visad gali iki dugno išgerti it taurę, kuri neaplenkė ir tavęs
apie ilgai trukusio karo derlių daug žinojo kūjis ir pjautuvas
o dar daugiau žino rugpjūčio pabaiga.
karas suželia kaltės šakomis ir lapais ant tų šakelių – visžaliais, spyglių skonio, kaip tinktūra, kuri ilgai
geriama ligi dugno.
niekad nenuimsiu viso karo derliaus
tam neužteks mano rankų
jos jau tuoj pačios prinoks
jei jau kalbama apie karo derliaus kirtimą tik šia pora rankų
neužteks derliui nuimti
gyvenimų tų kirtėjų,
kurie patys netrukus taps derlium
duok man drąsos išgert visą karo derlių netgi po visko –
išsaugoti sugebėjimą
tiesiog nusišypsoti
[naktis, draugas ir priešas]
naktis viršum tavęs it velkė
įsisiūbuoja ir įvaro tave žemėn ligi kelių
it Slibinas, kurs pasakoje visad lieka nugalėtas
bet kas gi nugalės šiame danguje naktį?
tu užsimoji atsakydama
ir įvarai naktį žemėn ligi kulkšnių
naktis tave suspaudžia kumštin
sapne parodo sužeistuosius mūšyje
parodo tą kurį pasiėmė
parodo gatvę, besibaigiančią patikros postu
naktis viršum tavęs iškelia tamsią velkę ir įvaro tave žemėn lig pat juostos
neapkenti tos gatvės, kurią tau parodė, nes gatvė ta tamsoj –
tuo pat metu draugas ir priešas
norėtųsi eiti kartu tik su vienu iš jų
arba su draugu
arba su priešu
bet ne su tuo, kuriame kartu gyvena draugas bei priešas
ryte saulė iškelia danguje savo baltą vėliavą
naktis paskleidžia savo baltą tamsą viršum saulės
tamsa įsisiūbuoja ir įvaro mane žemėn lig širdies
aš užsimoju ir tamsą įvarau į žemę lig pečių
mudvi žvelgiame su tamsa viena į kitą
įsmigusios žemėn ligi kaklo
ji į mane – pečiais
aš į ją – širdimi
taip geriau mudvi matom viena kitą
tamsa – mano draugas ir priešas
ji paslepia mano kūną ir judesius,
ji įsiremia savo pečiais man širdin
niekas šiame danguje nenugalės nakties
nei viena iš mudviejų nenuleis ginklo.
[tie, kurie turi žūt mūšyje]
tie, kurie turi žūt mūšyje,
yra pernelyg vaiskiomis akimis
kare niekas niekada nesirenka žūti mūšyje
(tai tuščia knygų romantika), ir visgi…
jei jau prabilome apie juos, tai –
aš pernelyg gerai juos jaučiu
jie tavajame gyvenime pasirodo it blyksnis, tarsi „aha, štai ir tu“
jie vien iš tavo žvilgsnio
mato jog žinai kas jie
ir atėję
ima su tavimi kalbėtis širdis į širdį
o pokalbiai širdis į širdį – jie visada apie nieką
ir dažnai kalbama tylint –
jūs duodate ženklą apsisukdami,
eidami viens paskui kitą kad priešas neišgirstų.
pokalbiai širdies kalba primena ąžuolo lapus –
vargu, ar yra kas tvirtesnis ir amžinesnis už juos.
nebent tylus buvimas
vidur vasaros, kuri irgi eis žemėn
ligi kitos užmaršties.
taip tyli su tavimi kalbėdamiesi
tie kurie pasirinko žūti mūšyje
taip kalbasi su tavimi tylėdami tie
kas pasirinko žūti mūšyje.
tu atrodai jiems it tiesa,
jie atrodo kaip tiesa tau.
ir net trokšdama pasakyti, kad nėra visoj žemėj nieko svarbiau nei jis –
tu neturi galios sustabdyti laiko nė mirksniui.
tu bejėgė, nieko duoti jam negali,
tiktai virvelę nuo savo širdies.
vis viena
jie jaučia jog žinai apie juos viską
geriau nei jaučia savąjį kūną.
ir nesąmoningai trokšdami mirti jie parodo savo vienintelę baimę –
geriau apakti, geriau nebūti,
geriau bet kas –
kad tik nepatirtum mirties to
kurio širdis juos laiko pasauly it
nematomas sidabrinis segtukas
kad tik būtume pirmieji…
ir mirties konvejeryje, į kurį mus įkėlė jau mirusi rusija,
mes nepaleidžiam viens kito netgi nebūdami
„ir nebūtis jūsų teneišskiria“, taip…
kas kartą tu nori paklysti
tų akių vaiskume
akys tų, kas vieną dieną pasiryžo
žūt kovoje
visad vaiskesnės nei kitos.
Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė
*Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas
Daugiau straipsnių
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė
Ukrainiečių poezijos vertimai (2)