2024-07-25

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Ukrainiečių poezijos vertimai

JARYNA ČORNOHUZ

[karo derlius]

Savo raukšlėmis, nutysusiomis prie kiurksančios burnos, ji pridengia savo nelaimės mastą. Kitą dieną ji rinktųsi kitą, tą kitą tipą, esantį šalia jos. Ar būtina saugoti nelaimę, kuri nesilieja per kraštus, ir sielvartą, sunkesnį už abi rankas?

Polis Eliuaras*

noriu papasakoti jums apie karo derlių ir noriu apie jį nutylėti

karo derlius nuimamas tylomis ir

atkeliauja pralietas bei išlaistytas it senuose mediniuose induose

senovinėse vestuvėse.

pašaipa palieka atliktos pareigos jausmą

amžiams sustiprina jėga perlaužtą gyvenimą –

tų, kurie krito ir tų, kurie nuėmė karo

derlių.

karo derliumi niekada nesidalijama

visuose tebevykstančiuose karuose priimta tylėti apie karo vaisius.

leista nebent tik klausytis kaip jie juda

nelyginant nematomos žiurkės tarp ryškių apleisto namo užuolaidų niekieno zonoje.

štai paverčiu ant šono kūną moters, išgelbėjusios kelias gyvybes, tačiau ne savo.

prieš šimtmetį maišą „kroviniui 200“ būtų vadinę balta drobule įsikūnijusiam angelui

prieš šimtmetį vadintų taip, bet aš nepavadinsiu.

pjaunu karo derlių, galintį sudygti mitais,

vargiai pražysiančiais atmintyje nepastebimu atsitiktinumo žiedu daugiau nei sykį

manose pustuštėse liudytojos akyse

tačiau, kaip visad, pranyksiančiais užmarštyje.

galiausiai, karo vaisiai – tai netektys, pražiūrėtos visų akimis ir pamirštos

išskyrus keletą.

o jų svarumas matuojamas kiekybe

o jų branda – evakuacijos automobiliuose likusio kraujo litražu

ant žemėtų karinių kelnių,

ant neštuvų, kuriuos valyti nėra prasmės,

ant pirštinaičių, suplyšiančių dėvint ant rankų

tai išblaškytos po žemę

ir po miestą

nutraukytos kūno dalys

kai saulėtekio ar saulėlydžio metu, ar netgi nesant saulės

tave trimis žodžiais per raciją kviečia

pjaut karo derlių.

subrendęs karo derlius – tai akla išsaugotų miestų ramybė.

karo derlius niekada nedainuoja apie pergalę kare

karo derlius – tai visada pralaimėjimas vardan pergalės, kurią išvysime ne mes

ir apie kurią ateityje pamirš.

raudonas betoninis plytinis stiklinis karo derlius

renkamas tų, kurie žengia skausmo keliais pasaulin,

kuriame sudegė kančia ir iš pelenų prisikėlė darbas.

troškimas eiti į karą dėl jo derliaus – tai kažkas liguista

(nors tai aptakiai vadinama didvyriškumu, nes rengę karus puikiai žino, jog karo derliaus rinkėjai – tai dar vieni karo vaisiai)

karo vaisių negalima valgyti

jais galima tiktai paspringti

bet juos visad gali iki dugno išgerti it taurę, kuri neaplenkė ir tavęs

apie ilgai trukusio karo derlių daug žinojo kūjis ir pjautuvas

o dar daugiau žino rugpjūčio pabaiga.

karas suželia kaltės šakomis ir lapais ant tų šakelių – visžaliais, spyglių skonio, kaip tinktūra, kuri ilgai

geriama ligi dugno.

niekad nenuimsiu viso karo derliaus

tam neužteks mano rankų

jos jau tuoj pačios prinoks

jei jau kalbama apie karo derliaus kirtimą tik šia pora rankų

neužteks derliui nuimti

gyvenimų tų kirtėjų,

kurie patys netrukus taps derlium

duok man drąsos išgert visą karo derlių netgi po visko –

išsaugoti sugebėjimą

tiesiog nusišypsoti

[naktis, draugas ir priešas]

naktis viršum tavęs it velkė

įsisiūbuoja ir įvaro tave žemėn ligi kelių

it Slibinas, kurs pasakoje visad lieka nugalėtas

bet kas gi nugalės šiame danguje naktį?

tu užsimoji atsakydama

ir įvarai naktį žemėn ligi kulkšnių

naktis tave suspaudžia kumštin

sapne parodo sužeistuosius mūšyje

parodo tą kurį pasiėmė

parodo gatvę, besibaigiančią patikros postu

naktis viršum tavęs iškelia tamsią velkę ir įvaro tave žemėn lig pat juostos

neapkenti tos gatvės, kurią tau parodė, nes gatvė ta tamsoj –

tuo pat metu draugas ir priešas

norėtųsi eiti kartu tik su vienu iš jų

arba su draugu

arba su priešu

bet ne su tuo, kuriame kartu gyvena draugas bei priešas

ryte saulė iškelia danguje savo baltą vėliavą

naktis paskleidžia savo baltą tamsą viršum saulės

tamsa įsisiūbuoja ir įvaro mane žemėn lig širdies

aš užsimoju ir tamsą įvarau į žemę lig pečių

mudvi žvelgiame su tamsa viena į kitą

įsmigusios žemėn ligi kaklo

ji į mane – pečiais

aš į ją – širdimi

taip geriau mudvi matom viena kitą

tamsa – mano draugas ir priešas

ji paslepia mano kūną ir judesius,

ji įsiremia savo pečiais man širdin

niekas šiame danguje nenugalės nakties

nei viena iš mudviejų nenuleis ginklo.

[tie, kurie turi žūt mūšyje]

tie, kurie turi žūt mūšyje,

yra pernelyg vaiskiomis akimis

kare niekas niekada nesirenka žūti mūšyje

(tai tuščia knygų romantika), ir visgi…

jei jau prabilome apie juos, tai –

aš pernelyg gerai juos jaučiu

jie tavajame gyvenime pasirodo it blyksnis, tarsi „aha, štai ir tu“

jie vien iš tavo žvilgsnio

mato jog žinai kas jie

ir atėję

ima su tavimi kalbėtis širdis į širdį

o pokalbiai širdis į širdį – jie visada apie nieką

ir dažnai kalbama tylint –

jūs duodate ženklą apsisukdami,

eidami viens paskui kitą kad priešas neišgirstų.

pokalbiai širdies kalba primena ąžuolo lapus –

vargu, ar yra kas tvirtesnis ir amžinesnis už juos.

nebent tylus buvimas

vidur vasaros, kuri irgi eis žemėn

ligi kitos užmaršties.

taip tyli su tavimi kalbėdamiesi

tie kurie pasirinko žūti mūšyje

taip kalbasi su tavimi tylėdami tie

kas pasirinko žūti mūšyje.

tu atrodai jiems it tiesa,

jie atrodo kaip tiesa tau.

ir net trokšdama pasakyti, kad nėra visoj žemėj nieko svarbiau nei jis –

tu neturi galios sustabdyti laiko nė mirksniui.

tu bejėgė, nieko duoti jam negali,

tiktai virvelę nuo savo širdies.

vis viena

jie jaučia jog žinai apie juos viską

geriau nei jaučia savąjį kūną.

ir nesąmoningai trokšdami mirti jie parodo savo vienintelę baimę –

geriau apakti, geriau nebūti,

geriau bet kas –

kad tik nepatirtum mirties to

kurio širdis juos laiko pasauly it

nematomas sidabrinis segtukas

kad tik būtume pirmieji…

ir mirties konvejeryje, į kurį mus įkėlė jau mirusi rusija,

mes nepaleidžiam viens kito netgi nebūdami

„ir nebūtis jūsų teneišskiria“, taip…

kas kartą tu nori paklysti

tų akių vaiskume

akys tų, kas vieną dieną pasiryžo

žūt kovoje

visad vaiskesnės nei kitos.

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė

  *Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas