Tomas Vyšniauskas

vandenų bandas ganyti

šitie debesys tarytumei

prigėrusių ėriukų sielos

priskretusios

prie nuskalbto banginio

papilvės

o kai upių gyslomis išsilieja

atrodo

sugeriu viso pasaulio vandenis

ir išteku

ir išsitenku

nieko ničnieko

(net tamsos mažų pėdučių)

ant pelekų

neatspindėdamas. permatomas

bet neskaidrus banginis

kontrastai išnyra į paviršių

gelmė yra šaltis

gelmė yra šaltis

juodas ledas

dumblas su apšerkšnijusiu liežuviu

gelmė yra nuvargusi žuvis

vakarykštė plėšrūno iškamša

stingstantis parafinas

gipsas ant lūžusios

sirenos giesmės

mano kūnas suglebęs

kaip apsnigtas krantas

sau / save atleidžiu

ištirpti pro šalį

bet ir paviršiuje

ir paviršiuje

mano ilgesio sniegas

juodai begalinis

pjūklo galandimas

kai vilko kauksmas

mėnesieną perkanda

išryškėja – tų šešėlių

tų šešėlių

aštrūs dantys

evoliucijos teorija apie liūdesio inkarnacijas

liūdesys

didelis juodas šamas

praryja nusikvėpusią saulę

negurktelėdamas

kaip mažą ančiuką

esu tikras

kažkur tiktoke

rastume klipų ir su žaizdotomis

žvejo kojomis

pavojingas tas liūdesys

migla

dugno dumble

sakai galingas tas kurio rankose

meškerė

sakai sužvejoti ir iškepti

sakai specifinis skonis

vertas gurmano gomurio

vertas užkarpos žiaunose

vertas išlaukti

kol dumblas

vyzdžius sudrums

kol guminio ančiuko

neatrys išskrostas

liūdnas šamas

apie materializavimąsi tiesiog

blankus šešėlis

įsliuogia į lego kaladėlių dėžę

blankus šešėlis Velso žmogaus apsiauste

ryškios kaladėlės išilgai gatvės

ryškūs lūkesčiai aikštingo meistro

ryškiai banalokas

tasai šešėlio įvaizdis

derėtų išbraukti

blankiai nekonkreti

ta žaislų dėžė

galėtų būti visų

visų lygu niekieno

skaityk išbraukta

sakytumei nebūtis ir tiek

bet tada

iš niekieno kambario

tyliai pakyla

privatizuotas rūkas

hand meid

dirbtinis intelektas

klaidžiojantis gyslomis

nelyg blondinė kaštono

spalva nutamsinusi

plaukus ruduo rustiku įžeminantis

saulės spindulį

dirbtinė voverė kapstanti nagučiais

erdvėlaivio iliuminatorių žinau

toji nuokrypa į fantasmagoriją

atrodo veik kurioziška

žinau tarp absurdo ir dirbtinio

intelekto nėra nei pėdos

nuoširdžios prarajos

nei spragos išmaniausiame algoritme

bet žinai

ir ekranai

ir kraujo lašai

ir kaštono spygliai

dyla vienodai

dirbtinai