Vytautas Kaziela

*

sako

kai mirė žmona

jis tik nusigręžė

į sieną

ir daugiau nekalbėjo

nieko nereikia

daugiau prisiminti

nereikia nieko gaivinti

ko seniai nebeliko

siena prieš tavo akis

yra siena

kurios neperlipsi

neišardysi

nesujungsi

dviejų pasaulių

į vieną

*

tavo kūnas

niekada nebus

prisikėlimo vieta

apie kitas vietas

bus nutylėta

sulaikyk mane

nuo pražūtingo

žingsnio į prarają

į neišsipildymą

tu esi šios nakties

karalienė

*

tai žingsniai

to kuris neateis

aidi per naktį

ir mūsų vienatvę

septyni šviesmečiai

iki tavęs

ir keturios dienos

gūžiuosi į kamuoliuką

į pozą

kaip motinos įsčiose

jaučiuosi nereikalingas

sušalęs ir vienas

*

žiūri tiesiai

man į akis

bet tavo žvilgsnyje

nėra manęs

už mano nugaros

prasidėjęs ledynmetis

todėl ir spindi

kaip stiklas

mano jūra pikta

neprijaukinta

netgi tu

jos neperbristum

pavirtęs slibinu

iš nelietuviškos pasakos

jos neišgertum

*

esu labirintų keleivis

ieškantis ko

dienoje nakties

naktyje šviesos

debesys pilki

pelenai pilki

niekas nepriglaus

gal tik išsigins

vienas su savim

minioje klaidu

čia šešėliai tik

bet ne tuo kampu