2024-06-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Rimantas Vanagas

sakmė apie šaunųjį inkarą

Geras buvo inkaras,

su geležinėm mentėm,

titnaginiais kabliais ir nagais,

įsikirsdavo dugnan

kaip vanagas į karvelį.

O, spindulinga vandens

ir laiko gylybe,

alsavai man po kojomis,

plėšrios žuvys ir žvaigždės

lankstėsi pataikaudamos!

Smagus, šaunus buvo inkaras!

Įsijautęs išskleidė

raumeningus sparnus,

pūkšt už siūbuojančių plūdžių,

virvės uodegėlė vikst vikst

iš paskos kaip driežas;

it skardinės dangtelis

nuplevėsavo dugnan

ir mano kvaila nuostaba.

Ratilai, ratilams, ratiluos…

Ligi šiol tebesisupu apžavų rate,

tebegrybščioju orą,

tebespoksau bedugnėn gelmėn;

o ratilai tik pleška,

liepsnoja kaip laužas,

o šaunusis inkaras jau kadai

kito žvejo valtyje!

Audroj

Spjaudydamasis, burnodamas

per medžius ir krūmus

vartėsi slibiniškas perkūnas,

žaibai spragsėdami sujunginėjo

dangaus ir žemės ertmių energiją,

kamine kriokė vėjo kriokliai,

į langą pamėlusiais krumpliais

daužėsi lietaus čiurkšlės,

atsimušdamos krūtinėje

kažkur tarp šonkaulių,

ir tik baltas popieriaus lapas

ant mano stalo

ciniškai

 mediciniškai steriliai

 letaliai brutaliai

 nelemtai prakeiktai

tylėjo!

Puikybės ir egoizmo akimirka

Kartais, temstant, aš noriu,

kad upė nuplautų viską, –

žinoma, tai labai egoistiška.

Kad medžiai, krūmai, moliuskai

nugramzdintų bažnyčią –

aš jau pakrikštytas.

Lietus lai užtemdo langus,

juose jau niekada nebespindės

mano mylimi veidai.

Pūgos tegu užneša smėlio kauburius

su visais smėlio kareivėliais –

karas jau nebeatsėlins.

Tegu lieka tik mano ryžtas,

ir pasitikėjimas – ligi tol nepažintas,

tegu pagaliau pražysta.

2022-ųjų vasaros ištiktukai

Kasdien plunksnele

krepšt krepšt

po raibą raidelę –

kam gi daugiau,

jei ne skrist padebesiais.

Vėjas krypt, saulė vypt,

lietus pliūpt, žaibas žybt,

braška traška žilvičiai,

raumenys ir visi apsamanoję

žemės sąnariai.

O kompiuterio sietuvoj,

o nevilties palaukėse

kibirkščiuodami trūkinėja

aukštos įtampos laidai:

kam, kodėl, nejaugi

plėnys ir pelenų stepė

iš Milašiaus pranašystės?

 Ir būtent šitoj gaidoj

švyst man panosėn

belgų vienuolių alus Grimbergen-

brinkt kaip gintarinis liustras,

abažūras irgi sietynas!

Kad jį kur smakas,

kaip smagu gurkt, gurkt,

nugurkus mirksėt –

ir vis šviesėt, šviesėt!

Ir virtinkšt vasara

nuo pakriaušės per dilgėles

su visais žaliais sijonais,

po vaivorinėm rudenio kojom

ke-be-riokšt…

.