Diana Paklonskaitė

Iš eilėraščių ciklo ‘’Šokantys šermukšniai’’

1

šluoju šermukšnio uogas 

nuo šaligatvio

kad laiptinės gyventojai

nebumbėtų:

kadais pasodino beprotė

du metrai nuo lango

iki penkto aukšto

tik šakos ir lapai

žiedai ir bitės

paukščiai  ir katės

sproginėja po kojom

gąsdina batų nosis

tokia gausybė šiais metais

lyja ir lyja

visą rugsėjį

neišeitum į miestą

jei nereikėtų

sėdėtum

prie virtuvinio stalo

įsisupus į skarą

o įdienojus šluotum

šlapias šermukšnių uogas

šermukšnių vyną

šermukšnių žemę

į rožinį kibiriuką – – –

šluotum ir šluotum

ir va šitaip gyventum

 

3

Desertinis buvo raudonas –

raudoni minkštasuoliai

raudonos barmenės lūpos ir uniforma

raudonas nervas žvilgsniu skenuojant                       

Valentino Masalskio lietpalčio skverną

valkatėlės pusryčius iš maišelio

a.a Sonatos dališką eskizą

a.a Kampo ironišką šypseną

dar kartais prie veidrodinio baro

gurkšnodavo kavą toks Saulius

septyneriais metais vyresnis už mane

jo motina, kiek atsimenu, daktarė

buvau beviltiškai įsimylėjusi

nes su giliausiu liūdesiu maniau

kad esu per prasta

iš visų ,,Desertinio “ lankytojų

labiausiai jį ir prisimenu –

gal kartais prasilenkiam Laisvės Alėjoje

bet vienas kito neatpažįstam –

pasenom tiek

kiek paaugo šermukšnis

 

4

2002-ieji, Užupis, Poezijos Pavasario šventė

su Rimute mindžikuojam prie lauko terasos

bet apsaugos darbuotojas į kalbas nesileidžia:

– čia poetų šventė, – nukerta, nenusiteikęs ginčytis

atlapu delnu stumdamas  laiptų link

– aš irg poetė! – ginuosi  šermukšninias rankogaliais,

o mano draugės  marškiniai – įkaitusio vakaro mėlis

(Rimutė prekiauja turguje, todėl gali rinktis

kokius tik geidžia marškinius)

bet apsaugos darbuotojui  tai įspūdžio nedaro

– čia poetų šventė, pašaliniams negalima!

jau rimtai  prieš mus atsistoja, išpučia krūtinę

pasistiebusi už jo pečių matau paslaptingus poetus

girdžiu alumi putojantį  juoką…

– o autobuso konduktorių irgi  neįleidžiat?

 

5

šermukšnio po langu dar nebuvo

kai triūsiau prie medaus torto

skirto Alytaus kaliniams –

pridegintu cukrumi kvepiantys biskvito lakštai

ką tik ištraukti iš dujinės orkaitės

ir išdėlioti ant virtuvinio stalo

grietinės stiklainis, kiaušinių lukštai

citrinos rūgštelės maišiukas

išbirę miltai ant rusvai dryžuoto

pasibangavusio linoleumo

nes baisiai norėjau pasipuikuoti

savo kulinariniais sugebėjimais…

pamenu, kaip prajuko dukra

išgirdusi mano  jaunystės  istoriją

išties juokinga, kai pagalvoji

tik neatsimenu lango be šermukšnio – – –