Gasparas Aleksa

pradžia

mano laikas tebesrūva iš amžiaus naktų gilybės,
iš raudono upių vandens, kvepiančio ajerais ir pelynais,
iš kojų basų trepsėjimo po nešienautom žvaigždėm

visi atminties ežerai ir upeliai purpuru švyti,
jų šviesa – iš akių į akis,
kai į žmogų žvelgiu, nežinau, į ką panašus – lyg būtų
plėšrus nepažįstamas paukštis

kai atsiveria erdvėse begalinė šiaurės pašvaistė,
tyliai tyliausiai šioj žemėje gimsta hormonija –
paslaptingas, nematomas, amžinas chromosomų šokis:
keturiasdešimt keturios
su keturiasdešimt keturiais

teka saulė, teka:
moters veidas;
vyro veidas
teka, teka, teka…

širdys jų vis dar tyros, tokios tyros lyg būtų
saulėtekio spindulių išskalautos.
tai tikrai ne kas kita, tik kūnų sakralinė geometrija

lyg vaikai

klausausi ir klausiu
ošiančio gyslomis kraujo,
nakties žiburių ir žvaigždžių:
kas esu? kas esu?
nustebusios pievos klausiu,
besituokiančių karvelių už lango,
aguonų šilumos iš tavo rankų:
kas aš toks? kas esu?

pieva apgaubia pečius,
pavasaris plūsta į mane kaip sula,
puolu į paralelinį pasaulį:
kur sūpuojasi mudviejų kūnai, pilni
metų kaitos patirties: su pavasariu,
vasara, rudeniu ir žiema.
kur esame atsidūrę?
tarp dangaus ir žemės?
tarp šaknų ir viršūnės?
tarp juoko ir baimės?

krykštaujam nekalti –
lyg vaikai

orą dažau violetu ir kadmiu,
prisimenu leitmotyvą
iš seniai sugrotų melodijų

mergaite, mergaite, mergaite!

ir dygsta, ir šlama piktos žolės iš mūsų delnų,
gniaužiančių stipriai raktus nuo vartelių į dangų,
ir plakas muslinas, poplinas, šilkas ir drobė balta –
išaušta paliaubų naktis

o rytą keistuoliai šešėliai…
juos riša prie plieno stiebų
muzikantai karių uniformomis,
riša ir groja strykais stikliniais, aštriais,
senos pilies langų duženomis.

ant kaktos tau nutykšta
lašelis vandens
tarytum motinos
bučinys

dabar jau tau laikas klausti:
kas aš esu?
kas esu?

dūžtančios sferos

iš visatos gelmių –
alpus gaisro vėjas,
bevardis, troškus,
saldžiaakis:
jis užburia baimę
kerta iš pasalų
nekviestas, neprašytas
skverbias į sielą

saldžiaburnis vandenų
ir žemynų valdovas,
grojantis vandens čiurkšlėmis,
taifūnais, žiauriais uraganais,
jaunatviškai įžūlus –
šnypščiantis, šliaužiantis,
beformis, telpantis žieduose,
užpūstas rausvomis
naujagimio lūpomis

pirmas riksmas suskaldo
visus sferų užraktus,
į šaltą vandenį panardintas
saldžialūpis
įžengia į mirtį,
liudija klastą.
kūnelis menkas
galva didelė

bereikšmiai kojelių
judesiai neša jį
iš vienos sferos į kitą –
į pavasario rankas

persimainymas

skrabalai iš tėvo kaulų –
po žeme, sūnelio rankose.
dukters skreite – granato žiedai

paukštė po šiaurės pašvaiste
motinos akimis
slidinėja mėnulio taku

viskas amžina,
viskas laikina