Birželio 11 dieną Juknėnuose įteikta dvidešimt pirmoji Antano Miškinio literatūrinė premija. Šių metų Antano Miškinio premijos laureatu tapo Tomas Vyšniauskas už knygą „Vokais išvirkščiais“.
Tomas Vyšniauskas – poetas, literatūros kritikas. Gimė 1978 04 25 Šakiuose. Mokėsi Šakių „Žiburio“ vidurinėje mokykloje. Kauno technologijos universitete 2000 m. įgijo verslo administravimo bakalauro, 2003 m. – finansų vadybos magistro laipsnį. Studijų laikais dirbo referentu Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijoje, vėliau užsiėmė įvairia individualia veikla. Rašo eilėraščius, knygų apžvalgas, bendradarbiauja kuriant elektroninį literatūrinį žurnalą „Rankos“. Poezija ir knygų recenzijos publikuotos /-jamos leidiniuose „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno svetainėje „Atokios stotys“ bei to paties pavadinimo almanachuose. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2020 m.
Išleido poezijos knygas „Įelektrinto piemens“, Kaunas: Kauko laiptai, 2018; Invazinės rūšys“, Kaunas: Kauko laiptai, 2020; „Vokais išvirkščiais“, Kaunas: Kauko laiptai, 2022.
2019 metais jam skirta Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią metų debiutinę poezijos knygą (už eilėraščių rinkinį „Įelektrinto piemens“). 2020 metais „Atokių stočių“ premija už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.
Dvidešimt pirmąją A. Miškinio premiją Tomui Vyšniauskui įteikė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė , Utenos rajono savivaldybės vicemerė Daiva Pečionė ir literatūrinės vertinimo komisijos pirmininkas Alvydas Katinas. Laudaciją laureatui perskaitė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Koncertavo dainų autorius ir atlikėjas Vygantas Kazlauskas. Savo poeziją skaitė Viktoras Rudžianskas, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Alvydas Katinas.
Įteikant Antano Miškinio literatūrinę premiją poetas Tomas Vyšniauskas sakė: „ Pradžioje norėčiau pagaudyti varnas. „Varnos prie plento“ – taip vadinosi vienas iš Antano Miškinio eilėraščių rinkinių. Galvon šauna ir puiki knyga, parašyta aukštaičių uteniškių tarme ir pavadinta „Varna su baltu plūksnu“. Aukštaitija varnas pastebi. Varna yra baisiai gudrus paukštis. Varnos gudrumas yra kaip 5 metų vaiko. Tiesą sakant, nežinau, ar būdamas penkerių buvau tiek gudrus, kiek sena varna. Varna draugauja su manimi. Prisileidžia per ištiestos rankos atstumą. Pasirankioja maisto likučių komposto krūvoje. Kartą varna nutykojo, kada nematysiu ir nugalabijo mano dviejų savaičių šuniuką. Pramušė skylutę kaukolėje ir išlesė smegenis. Varna tiesiog buvo alkana. Šuniukas tiesiog buvo bejėgis. Aš tiesiog buvau neatsargus. Varnai atleidau (lig šiol atskrenda ir tupia ant šakos ištiestos rankos atstumu). Nežinau, ar atleidau sau.
Iš tikrųjų šitas monologas visai ne apie varnas. Iš tikrųjų šitas monologas apie alkį, kaltę, būties dramatiškumą ir meilę tam netobulam pasauliui. Apie ryšį, kontaktą, sudėtingą dialogą su atšiauria aplinka. Apie komplikuotas jautrios asmenybės pastangas integruotis į tikrovę, grasinančią ginklų žvangesiu, lagerių košmarais, sociumo nudvasingėjimu, paviršių viršenybe ir tuštuma prakirstoje kaukolytėje. „Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau / Nudvasintu pasauliu dabarties“, – rašė A. Miškinis. Nepaisant to, rašė ir: „Nuo mažens visą svietą mylėjau“. Ir, ko gero, niekada nenustojo mylėti to žeidžiančio pasaulio. Ir Dievas žino, kiek turėjo paaukoti, kad galėtų būti su tais, kuriuos mylėjo, su tuo, ką mylėjo. Kažkur toje nesvarioje erdvėje tarp kančios, meilės ir prasmės paieškų užgimsta eilėraštis. Užgimsta ir žvelgia į dangų liūdnomis ežerų akimis. Kaip Aukštaitijos žemė (na ir kas, kad turinti mažiau karvių kvadratiniame nei mano gimtas Zanavykų kraštas). Ir man be galo gera būti čia su jumis. Ir visai nesvarbu, kokį vaidmenį man likimas skirtų – vesti renginį, skaityti eilėraštį, pirkti automobilį Utenoje, klausyti poezijos, eiti į autentišką išvietę ūkiniame pastate ar tiesiog žvelgti nuo kalvelės į tolį liūdnomis akimis. Man gera būti su jumis. Ir tada trumpam pasirodo, kad toje tuščioje kaukolytės ertmėje tyliai sušvilpia vėjas. Lyg šauktų, lyg ramintų. Ir tada trumpam pasirodo, kad varnos snapas skaistus, kad šita pieva yra Visatos plaukai, kuriuose taškelius atrajoja Dievo karvytės, kad mes visi gyvenam taip, kaip dvelkia vėjas. Ir tada trumpam pasirodo, kad mes visi susikalbame nenubraukę nė vienos raidės.
Nežinau, ar esu vertas tokios garbės, tokio apdovanojimo. Bet esu labai dėkingas už šį įvertinimą. Eilėraštis gal ir plevena kažkur pats savaime, bet jo alsavimas prasideda nuo žmonių. O Utenos kraštas turi daug žmonių, savo delnuose šildančių, glostančių, puoselėjančių žodį. Turi tiek, kad užtektų net sostinei. Užtektų pasauliui. Nuoširdžiai dėkoju Utenos rajono savivaldybei, A. Miškinio literatūrinės premijos vertinimo komisijai, A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos kolektyvui už šią jaukią aplinką, šventės organizatoriams, leidyklos „Kauko laiptai“ kolektyvui, visiems jums, čia susirinkusiems, eilėraščiui, kuris kartas nuo karto nutupia už ausies, ir tai erkei, kuri susiprotėjo kalbos metu neužropoti ant mano plaukuotos blauzdos. Labai jums ačiū. Šią akimirką yra šviesu. Tokį pasaulį nesunku mylėti. Pasistengsiu tos šviesos bent jau neužstoti.“
Vytautas Kaziela
Daugiau straipsnių
Į Pranciškonų vienuolyno požemius kviečia XII-ieji Pož(i)eminiai skaitymai
Bolonijos vaikų knygų mugė: įkvėpimo šaltinis ir apdovanojimų pjedestalas Lietuvos kūrėjams
Vaikų literatūros premija šiemet paskirta Justinui Žilinskui ir Eglei Baliutavičiūtei