Lina Navickaitė

Pabėgėliai

mes einame per savo miestų

ir namų šipulius

menkas būrelis

su kuprinėmis arba

kaip stovim

su vaikais ir skeveldromis

kūnuose

tik keisčiausia

kad jokių sirenų

kuris laikas

tylu kaip prieš karą

kaip prieš

gyvenimą

baigias

šis be proto pavasaris

ilgas

kelias

už nugarų

prieky

švinta geltona

mėlyna

vasara

Regėjimas

„Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk

į tuos užmuštuosius…“

Ez 37, 9–10

kai iš ūžiančių

mirties įsčių

viena po kitos ritasi

pasaulių pabaigos

tu pranašauk marusis:

dar niekad

tiek gyvybės nebuvo

sugėrusi mūsų žemė

po griuvėsiais

jau šaknijasi kaulai

bunda kraujas

bręsta sėkla

galingiausia

mirtį

naikinanti bomba

///

pusiau išdavę pusiau draugai

neperšaunamomis širdimis

vis dar aukojam už jus

savo kūną ir kraują

tebesam tarnyboje

sudabartintoj karo liturgijoj

kokią bergždžią maldelę

vėl siunčiate

iš gerovės bunkerių

kai atperkam jums

dar vieną

saugią ir sočią dieną?

Savaitgalis. Iškylaujame

štai užplūstam

apleistus dvarus

iškraustom indaujas

rūsius ir komodas

dengiam stalą degam žvakes

laistom seną svetimą vyną

atsainiai

puotaujam –

tefloninės staltiesės

atsparios dėmėms

užtrauktos žaliuzės

keičiasi metų laikai

diena ir naktis

diena ir naktis

tūkstantis ir nė vienos

tęsk Šecherezada

kai sulaukėję rožynai

raizgosi ant

paradinių laiptų

tęsk Šecherezada

tęski be galo

kol mes įtikėję

kol patrakę

puotaujame

tarsi visų

laimingų

pabaigų

gyventojai

Slauga

ten kur skauda

kas kartą

užtepi

laiko tepalo

ir viskas

praeina

Pilkas

pavakario prieblandoj

dirst –

ką čia rodai

veidrodi?

dulkių pudrą

ant to

ko nebus?

///

kas išgelbės šitą

sudėvėtą pasaulį?

jei neapgauna mūsų

nauji pranešimai –

paskutinysis priešas

čia pat

blėsta rugpjūčio žarijos

bet gėlės dar žydi

taip, gėlės –

jos daro

ką gali

Išgliaudyta

keli vėjo nupūsti

sekundžių lukšteliai –

ir grynas grynas

birželio smaragdas

taip tikrai ir ištikimai

lyg amžinai

žaliuojantis kiparisas

Ozėjau

///

tiek mirgėjimo

visakrypčių

mirties ženklų

įsižiūrėk gerai:

kas iš rūko ir griausmo

pro lapų varinių

krešėjimą

ten kur nieko

nėra

kas tyliai

kraujuoja tavo

žaizdas?

negi Pats

Jo Gilybė Ruduo?

Aidas

vos tiek

nors dar klajoju

tik iškraipyta

tylanti

ir nežinau

kur link

nusklido

mano balsas