Lina Navickaitė
Pabėgėliai
mes einame per savo miestų
ir namų šipulius
menkas būrelis
su kuprinėmis arba
kaip stovim
su vaikais ir skeveldromis
kūnuose
tik keisčiausia
kad jokių sirenų
kuris laikas
tylu kaip prieš karą
kaip prieš
gyvenimą
baigias
šis be proto pavasaris
ilgas
kelias
už nugarų
prieky
švinta geltona
mėlyna
vasara
Regėjimas
„Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk
į tuos užmuštuosius…“
Ez 37, 9–10
kai iš ūžiančių
mirties įsčių
viena po kitos ritasi
pasaulių pabaigos
tu pranašauk marusis:
dar niekad
tiek gyvybės nebuvo
sugėrusi mūsų žemė
po griuvėsiais
jau šaknijasi kaulai
bunda kraujas
bręsta sėkla
galingiausia
mirtį
naikinanti bomba
///
pusiau išdavę pusiau draugai
neperšaunamomis širdimis
vis dar aukojam už jus
savo kūną ir kraują
tebesam tarnyboje
sudabartintoj karo liturgijoj
kokią bergždžią maldelę
vėl siunčiate
iš gerovės bunkerių
kai atperkam jums
dar vieną
saugią ir sočią dieną?
Savaitgalis. Iškylaujame
štai užplūstam
apleistus dvarus
iškraustom indaujas
rūsius ir komodas
dengiam stalą degam žvakes
laistom seną svetimą vyną
atsainiai
puotaujam –
tefloninės staltiesės
atsparios dėmėms
užtrauktos žaliuzės
keičiasi metų laikai
diena ir naktis
diena ir naktis
tūkstantis ir nė vienos
tęsk Šecherezada
kai sulaukėję rožynai
raizgosi ant
paradinių laiptų
tęsk Šecherezada
tęski be galo
kol mes įtikėję
kol patrakę
puotaujame
tarsi visų
laimingų
pabaigų
gyventojai
Slauga
ten kur skauda
kas kartą
užtepi
laiko tepalo
ir viskas
praeina
Pilkas
pavakario prieblandoj
dirst –
ką čia rodai
veidrodi?
dulkių pudrą
ant to
ko nebus?
///
kas išgelbės šitą
sudėvėtą pasaulį?
jei neapgauna mūsų
nauji pranešimai –
paskutinysis priešas
čia pat
blėsta rugpjūčio žarijos
bet gėlės dar žydi
taip, gėlės –
jos daro
ką gali
Išgliaudyta
keli vėjo nupūsti
sekundžių lukšteliai –
ir grynas grynas
birželio smaragdas
taip tikrai ir ištikimai
lyg amžinai
žaliuojantis kiparisas
Ozėjau
///
tiek mirgėjimo
visakrypčių
mirties ženklų
įsižiūrėk gerai:
kas iš rūko ir griausmo
pro lapų varinių
krešėjimą
ten kur nieko
nėra
kas tyliai
kraujuoja tavo
žaizdas?
negi Pats
Jo Gilybė Ruduo?
Aidas
vos tiek
nors dar klajoju
tik iškraipyta
tylanti
ir nežinau
kur link
nusklido
mano balsas
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė