Eugenija Liumaitė                        

     Astroprognozė – moteris

Ji slepia savo metus nutylėjimais,

trumpais sijonukais…

Koketiška šypsena sklidina

 šampano purslų ir geismo–.

Ikonos veidu, sulaužiusi priesaiką,

po egzaltuojančia saule

vėl glaudžiasi prie ištikimybės.

Skuba surašyti natas ant gyvenimo penklinės,

 kai artinasi nieko nežadanti rudenė vėsa.

Žaismingai įpila į vakarą aistros

ir pakeičia nakties spalvą.

 *  *  *  * 

Pakinkyto arklio akyse

        vis matau tėvo veidą,

        debesis ir skliauto gilumą.

Senas ratlankis pasienyje

         mena Šilinių atlaidų šurmulį

       ( bevertis net  Inkų auksas).

Kiekvienas tėvo balnojamas rytas

         nešė spindulį į vagos tiesumą,

         eglyno tankmę,-

net į pragaro bedugnę.

Drumzlinas balų vanduo

         plovė, nuplovė vėžes ir provėžas.

        Aukštapelkių švyliai kartojo pavasarius.

Kelias, kuriuo ėjau namo –  nebegrįžo.

          –    –    –    –

Sėdim prie vieno stalo:

            aš ir tėvo

kažkada balnotas  rytas.

           *  *  *  *

                                                                      Triukšmingą minią

                                                                                         žvilgsniais atitvėrę

                                                                                         ruduo ir aš

                                                                                         pėsčiųjų bulvare .

                                                                             Elegiškos nakties

                                                                               minučių vėrinį

                                                                              ir  prarastas dienas

                                                                              išlošę  –

                                                                                                kaip kare .

                                                                              Afišos erzina

                                                                                               giesmynų štrichai

                                                                                      Ant grindinio

                                                                                               jų gaidos duš, pabirs…

                                                                                       Virtualus pasaulis

                                                                                                     nesutrikęs. –

                                                                                                     Savęs netenkame

                                                                                                   Žaismingoj   jo   tremty.

                                                                                   Nepastebime –

                                                                                             samanoja aistros.

                                                                                             Ir debesys audros

                                                                                              jau spiečiasi šalia.

                                                                             Pernakt

                                                                                   kaimyno nemiga

                                                                                   už sienos  aikčioja.

                                                                                    vėlyvai aušrai

                                                                                   srūvant į   mane .

****

                                                        Nebepajėgus

juoktis, verkti

nei kalbėti, 

žvilgsniu nulydžiu

                perkarusį šunį

                 it savo praeitį.

Kai skubantys

minioj nuskęsta,

nepatikli jau

žemės ir dangaus draperijom

be išminties arnoto

liečiu dygiažolę –

                                          ir įrašau

savų takų kryžiažodžiuose

praleistas raides.

                      O sutiktasis medžių liūdesys

                      toks tobulas,

                      vis supantis

jau nužydėjusius pavasarius,

vijosi ir vijosi

kol  aš ir smėlio laikrodis

                      įsirėžėm

į daugiabalsę tylą/

    ***                

  Virtuali patirtis

  nubėga kasdienybės klavišais.

 Svingerio rūbais

 gegužės naktis klausosi

  smaragdinio  pumpuro rapsodijos.        

  Taip trūksta

  seno šulinio svirties girgždesio,

  lazdynų žirginų pranašystės,

  gal miško tankmės…

 Trūksta nutylėto  svarbiausio žodžio.

 Atrodo, sutemos išplovė tą laiką…

 O visa tai alsuoja tirštėjančioje

                                    Praeityje.