2022-09-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aldona Ruseckaitė

***     

Sapnas apsupo ledynų luitais, namelis buvo lyg sala vandenyne,

po truputį tirpo ledai, niekas negalėjo išgelbėt,

nesupratau kaip reikės išsikapstyti,

vanduo vis labiau žaliavo tirštėjo,

tik nedidelis kietos žemės lopinėlis – o jame tarsi vasara…

Visada ledynuose būna tarsi vasara

jeigu nepasiduodi… Taip ir gyvenime – žinai, jog ledynai,

jie tirpsta, o plaukti nemoki,  o perbristi neįmanoma…

Bet gėlės žemės lopinėlyje, kuriame gyveni,

ir saulė ir pats esi saulė ir nesi, o žiedas pražysta.

Jeigu išklysi į tirpstančius ledynus,

greičiausiai bus pražūtis –

ir visai ne sapne, bet kitos išeities nėra,

kitos išeities nebūna…

***                      

Mano žvilgsnis dabar daug skvarbesnis, mano širdis godesnė:

žiūrėčiau į tave, kai ateini ir ypač kai nueini,

nes nežinau, ar dar tave pamatysiu – visada taip…

Žinoma tada negalvojau: tik iki, iki kito,

lengvai nuslysti miesto grindiniu, o aš lieku miškuose…

Dabar atsuku atgal ir bijau: ar sugrįši, tada gal irgi

truputėlį bijojau,  kad nepasipainiotų po kojomis akmuo

iš pakrantės šlaitų,  paslapčių nenugramzdintų pasirodęs

pabaisos šešėlis, bijojau mistikos ir vaizdinių,

bet tu sugrįždavai…

Nesugrįžai vieną kartą: aš net nežinojau

kur esi,

tik vėliau kažkas pasakė, kad tu jau kape:

net ne pati sužinojau – kažkas…

Ne tikrame žemės kape tik nuo manęs pasislėpęs

***

Ar tu per vandenį atridentum prisiminimų kamuolį,

apsivėlusį žolėmis, miško samanom, laužo skeveldrom?

Bet žinoma tik per lietų, nes šiaip viskas sudžiūvę, užtroškę, suvytę ir visai susimazgę,

tik per lietų, kai truputėlį atšlaptų, juk galėtum paklausti, kaip aš laikiausi?

Už kokio šapo? Šaknelės? Laumžirgio uodegėlės ar baltojo garnio plunksnos,

juk galėtum paklausti, kai atšlaptų? Ateitum basas, tarpupirščiuos spygliai ir dumblas,

ir mes juoktumės, juoktumės, tu teškentumei kojas lietaus debesy.

Ak, ką aš čia – sausra visai galvą susuko…

***

Jeigu Dievas leistų pareigomis  apsikeisti –

aš būčiau gyva Euridikė, o tu miręs Orfėjas,

ir eičiau tavęs parsivesti, bet ne, ne iš karto:

juk turėčiau išmokti dainų – vargu ar pavyktų,

balsas gali apgauti, nuskardenti kita kryptimi.

Dar galvočiau – vardan ko parsivesti, keliauti baisiai toli

ir taip rizikuoti, ir po to išsidurti akis, kad atsigręžusi

tavęs nematyčiau.

Nežinau ar pavyktų tave išvesti iš tavo pragaro,

man atrodo, jog supratęs, kad grąžinsiu į žemę,

apsisuktum atgal, o aš likčiau akla ir visai jau viena – 

be tavęs, be savęs.

Bet žinau, kad nebūsiu jokia Euridikė,

nebūsiu, mano Orfėjau… Nesibaimink,

ir vaduoti tavęs neateisiu –

nes išties neišmoksiu dainų:

pats žinai, jog klausos neturiu.

***                                                

Kartais užmirštu tavo vardą.

Tikrai man pačiai nesuprantama –

tave mylėjau, o užmirštu…

Atminties duobės, pokštas ar tyčia taip elgiuosi?

Išties retai galvoju apie tave –

ne tik apie tave ir ne tik apie tave,

nes laikas graužiasi ir krebžda lyg pelė

kasdieną, kas sekundę; ilgai pelė maištavo,

kai vienąkart jai spintos kelią uždariau,

ilgai įkyriai, bet nustojo, į kitą urvą nusikraustė.

Laikas – jis nepalieka, jis visas duris net užrakintas

prasigraužia, sūpuoja, galva apsvaigsta, apsisuka –

myluojuosi, prisipažįstu, krizenu, verkiu…

Taip žaidžiame su šituo įžūliuoju meilužiu,

todėl ir tavo vardą pamirštu –

toksai tas mano pasiteisinimas melagingas.