*
esu tiktai žodis
gruodžio nakties tamsoje
o reikėtų kad būčiau
žibintas
pakabintas beorėje erdvėje
šiek tiek aukščiau
nei saulėtekiai
ir saulėlydžiai
čia ir visa prasmė
arba
nėra čia jokios prasmės
tik barbenimas naktį į stiklą
*
jis yra iš akvariumo
arba bent jau
bus ten ilgai gyvenęs
pavirsdamas augalu
akmeniu žuvimi
kasdien vis labiau
prisitaikantis
prie to kas slidu
kas tamsu ir šalta
taip išdžiūvusi jūra
išmeta mus į krantą
*
vienas yra
gyvenimas
septynios laukiančios
mirtys
krinta nuo medžių
lapai
visi kaip vienas
skirtingi
kaktą atšaldo
ledas
rasos akis
suvilgo
kalas girdi
gyvenimas
nesikala –
pasigirdo
*
užmerkti akis
ir laukti
kol tamsą
praplėš
lyg tvarstį
kol prieblandoje
susiformuos kalnai
ir sutemos
kol ims tekėti upės
ir judėti vandenys
paskui jau mes
imsime kilti
iš dugno
permatomais
šviesos burbulais
*
miegas
kuris be sapnų
lyg būtum
kopęs į kalną
du tūkstančius
dvidešimt metų
ir neradęs
žvaigždžių
nusivylimo nebus
tik didelis nuovargis
visą save išdalinęs
supratęs
jau niekur kitur
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė