2022-12-06

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vytautas Kaziela

*

esu tiktai žodis

gruodžio nakties tamsoje

o reikėtų kad būčiau

žibintas

pakabintas beorėje erdvėje

šiek tiek aukščiau

nei saulėtekiai

ir saulėlydžiai

čia ir visa prasmė

arba

nėra čia jokios prasmės

tik barbenimas naktį į stiklą

*

jis yra iš akvariumo

arba bent jau

bus ten ilgai gyvenęs

pavirsdamas augalu

akmeniu žuvimi

kasdien vis labiau

prisitaikantis

prie to kas slidu

kas tamsu ir šalta

taip išdžiūvusi jūra

išmeta mus į krantą

*

vienas yra

gyvenimas

septynios laukiančios

mirtys

krinta nuo medžių

lapai

visi kaip vienas

skirtingi

kaktą atšaldo 

ledas

rasos akis

suvilgo

kalas girdi

gyvenimas

nesikala –

pasigirdo

*

užmerkti akis

ir laukti

kol tamsą

praplėš

lyg tvarstį

kol prieblandoje

susiformuos kalnai

ir sutemos

kol ims tekėti upės

ir judėti vandenys

paskui jau mes

imsime kilti

iš dugno

permatomais

šviesos burbulais

*

miegas

kuris be sapnų

lyg būtum

kopęs į kalną

du tūkstančius

dvidešimt metų

ir neradęs

žvaigždžių

nusivylimo nebus

tik didelis nuovargis

visą save išdalinęs

supratęs

jau niekur kitur