2022-05-24

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Eugenija Liumaitė

Nurašytos vertybės

Šeivamedis baltu debesiu

užgulė nemigą.

Šešėliais išraižytoj sienoje

Išliko tik viena vardo raidė –

netobulai tobulas prisipažinimas.

Kai rytas pašventintas nežinios

gesino žibintus

neprabudo senoji apynio daina,

tylėjo ir nendrinukė,

o tarp sendaikčių

mėtėsi Šaliapino plokštelė –

Išsipildė 24 amino rūgščių

pranašystė.

* * *   

pokalbis su savimi

Netaupiau akimirkų,

slėpiau troškulį

ir teisinaus:

rytoj …

Šokdama

iliuzijų griuvėsiuose   

į tavo akis

žadėjau grąžinti

metų laikus,

Nepaklaususi

vieno vienintelio:

kodėl?

Šarmojo

žemė ir žodžiai;

Slopo

Hendelio kantata.

nebeužteko giesmės

ankstyvo paukščio

O mes patys

pasteliniai ir bevardžiai         

ėjome  į rudenį…

net  neklystantis

klydusių  veidas

nebeklausė

K O D Ė L .

***

Nebeklausk,

kaip saulėsėdis glostė žemę

kaip ištisus metus alyvomis lijo – –

aš tapau kasdienybe.

Mūsų stogo ramybė

Dar saugo pavasarį,

kai, ištirpdę ledšalį,

abu atigėrėme:

nors už nešavraus lango stiklo

kamavosi purvinas gyvenimas…

Tapau kasiedienybe –

keistas šešėlis nusivijo šypseną.

Pavargusi,

nenuorama  mano diena.

užsnūdo prigludusi prie  pilnaties.

 Vietoje meditacijos

Pakartosiu vardus iš šventųjų  paveikslo…

Kas baugintų, o kas suklaidintų –

nėra nei juodraščių, nei abejonių.

Tarp pasisveikinimų ir atsisveikinimų

tik liepos medunešio kvapas erdvėje,

ir  nepaliestas brevijoriaus lapas.

Nemirtingos aušros ,  pamaldūs žolynai –

it amžinybės kodas  .

 Medituoja  rimtis ir žaismas,

kai takažolės veda  į ten , kur keliauta.

Iš psalmių vėl atsidūsta praeitis ir gyvena,

o verkiantis angelas, įrėmintas ant  sienos baltos,

saugo ir saugo neparašytus eilėraščius.