Nurašytos vertybės
Šeivamedis baltu debesiu
užgulė nemigą.
Šešėliais išraižytoj sienoje
Išliko tik viena vardo raidė –
netobulai tobulas prisipažinimas.
Kai rytas pašventintas nežinios
gesino žibintus
neprabudo senoji apynio daina,
tylėjo ir nendrinukė,
o tarp sendaikčių
mėtėsi Šaliapino plokštelė –
Išsipildė 24 amino rūgščių
pranašystė.
* * *
pokalbis su savimi
Netaupiau akimirkų,
slėpiau troškulį
ir teisinaus:
rytoj …
Šokdama
iliuzijų griuvėsiuose
į tavo akis
žadėjau grąžinti
metų laikus,
Nepaklaususi
vieno vienintelio:
kodėl?
Šarmojo
žemė ir žodžiai;
Slopo
Hendelio kantata.
nebeužteko giesmės
ankstyvo paukščio
O mes patys
pasteliniai ir bevardžiai
ėjome į rudenį…
net neklystantis
klydusių veidas
nebeklausė
K O D Ė L .
***
Nebeklausk,
kaip saulėsėdis glostė žemę
kaip ištisus metus alyvomis lijo – –
aš tapau kasdienybe.
Mūsų stogo ramybė
Dar saugo pavasarį,
kai, ištirpdę ledšalį,
abu atigėrėme:
nors už nešavraus lango stiklo
kamavosi purvinas gyvenimas…
Tapau kasiedienybe –
keistas šešėlis nusivijo šypseną.
Pavargusi,
nenuorama mano diena.
užsnūdo prigludusi prie pilnaties.
Vietoje meditacijos
Pakartosiu vardus iš šventųjų paveikslo…
Kas baugintų, o kas suklaidintų –
nėra nei juodraščių, nei abejonių.
Tarp pasisveikinimų ir atsisveikinimų
tik liepos medunešio kvapas erdvėje,
ir nepaliestas brevijoriaus lapas.
Nemirtingos aušros , pamaldūs žolynai –
it amžinybės kodas .
Medituoja rimtis ir žaismas,
kai takažolės veda į ten , kur keliauta.
Iš psalmių vėl atsidūsta praeitis ir gyvena,
o verkiantis angelas, įrėmintas ant sienos baltos,
saugo ir saugo neparašytus eilėraščius.
Daugiau straipsnių
Diana Paklonskaitė
Ukrainiečių poezijos vertimai (2)
Česlovas Skaržinskas