2024-11-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vaclovas Liubinas

*

Išskaidrėjusi rudenio ašara

pavirsta tyliu ledokšniu.

Nušuoliavę pavasaris, vasara

Atrodo nevykusiu pokštu,

kurį iškrečia mums kas metai

begėdiškas mūsų laikas.

Todėl ir ašara nekrenta,

Ant šakos ir blakstienos laikosi.

      R U G S Ė J IS

Zuikiai verda pietus-tarpumiškėm

balzganos miglos pasrūva.

Kasa bulves. Ligotas pasijunta gerai.

Nepatvarų vėluojančios meilės

aprėdą siuva

Nepailstantys bobų vasaros

kriaučiai- vorai.

Kaimyno šermukšnis savo kekėmis,

rodosi, kraustos iš proto,

sodiečiui dingojas, kad girdi

kaip grįžta į žemę jos syvai,

o padūkęs, bet vis dar puošnus

ir laimingas pirmokas,

pakelės sodyboje bando

papurtyti vaisiais

apkibusią slyvą.

  A N K S T Ų  R Y T Ą

Seniai nebandau jau

pabėgt nuo savęs.

Kas galėjo būti

geriausio-jau buvo.

Išeina tie, kurių

galėčiau nekęst,

ir mylėti su jais

pražūva.

Ten, kur buvo įdurta,

įsikirsta-

randai-negražūs,

tik jautrūs.

Ledokšniai širdy

netirpsta,

ir mažai kas

begali įaudrint.

Kas ten žino,

kiek liko to laiko,

jis teka ramiai,

lyg poteriai…

…šviesu taip

ir gera…

Mano mylimas vaikas

pažadino

mane mylinčią

moterį.

    *

Nė vienas mes nesam ko nors pradžia,

tiktai tęsiniai-gan dažnai -nepavykę.

Joks mūsų nuopelnas, kad esame čia

ir dabar. Neretai su savim susipykę,

Nerandantys vietos po stogu ir saule,

su sava patirtim, dažniausiai- karčia,

su savo mintim ir su savo pasauliais,

tik vis tiek nebebūsim ko nors pradžia.

     *

                                  Poetams

Neatsakingas niekam-tiktai dievui,

ir kiekvienai neparašytai dar eilutei,

išeina jis į savo naują dieną,

lyg tas valstietis eina rugiapjūtėn.

Taip einama išpažinties-

ramiai, tik jaudulys neleidžia

susikaupti,

taip einama į nežinią-išties,

juk nežinai, ar glebėsčiuotis teks,

ar kautis.

Neparneši nei turtų, nei šlovės

namo iš kelio tolimo sugrįždamas…

Ir nežinai, kas į tave žiūrės

pro pakelės ar per taikiklio kryžių.

    *

Prikalbėjom laikraščius, kambarius-

matyt, ne nuo proto stokos.

Tik kas pasakys, kodėl man jūs

laiku neužčiaupėt burnos.

Kodėl tik dabar-prie žemės,

prie gandralizdžio tuščio?

kodėl taip nužemintai,

ir pats-visiškai tuščias.

     *

Aš-iš to visų numinto slenksčio,

gryčios, moterys, kur puodais trankos,

aš-atėjęs nusilenkti

tėvo ,motinos nudirbtoms rankoms.

Aš-iš naktį peršautos vaikystės,

lygiai suverstų arimų, miško,

iš naktų, pradegintų žaltvykslėm,

kiemo su pulku žąsų ir vištų.

Glostytas, daužytas, atsikėlęs,

atėjau aš vėlei-nusilenkti…

aš tylus, ramus- lyg Vėlinės,

ir kantrus-lyg tas visų numintas slenkstis.

     *

Ne mano vardą tavo lūpos tarė,

ir nieks vieninteliu nepavadino.

Mylėjos žmonės. Žemę arė.

Kaimynas kūdroj šuniukus skandino.

Nubėgo naktys pasakų paparčiais-

aš jų jau-nebepasivysiu…

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Šypsausi retkarčiais-kaltai ir karčiai-

kaip kad pabėgęs nuo mirtie šunytis.