*
Išskaidrėjusi rudenio ašara
pavirsta tyliu ledokšniu.
Nušuoliavę pavasaris, vasara
Atrodo nevykusiu pokštu,
kurį iškrečia mums kas metai
begėdiškas mūsų laikas.
Todėl ir ašara nekrenta,
Ant šakos ir blakstienos laikosi.
R U G S Ė J IS
Zuikiai verda pietus-tarpumiškėm
balzganos miglos pasrūva.
Kasa bulves. Ligotas pasijunta gerai.
Nepatvarų vėluojančios meilės
aprėdą siuva
Nepailstantys bobų vasaros
kriaučiai- vorai.
Kaimyno šermukšnis savo kekėmis,
rodosi, kraustos iš proto,
sodiečiui dingojas, kad girdi
kaip grįžta į žemę jos syvai,
o padūkęs, bet vis dar puošnus
ir laimingas pirmokas,
pakelės sodyboje bando
papurtyti vaisiais
apkibusią slyvą.
A N K S T Ų R Y T Ą
Seniai nebandau jau
pabėgt nuo savęs.
Kas galėjo būti
geriausio-jau buvo.
Išeina tie, kurių
galėčiau nekęst,
ir mylėti su jais
pražūva.
Ten, kur buvo įdurta,
įsikirsta-
randai-negražūs,
tik jautrūs.
Ledokšniai širdy
netirpsta,
ir mažai kas
begali įaudrint.
Kas ten žino,
kiek liko to laiko,
jis teka ramiai,
lyg poteriai…
…šviesu taip
ir gera…
Mano mylimas vaikas
pažadino
mane mylinčią
moterį.
*
Nė vienas mes nesam ko nors pradžia,
tiktai tęsiniai-gan dažnai -nepavykę.
Joks mūsų nuopelnas, kad esame čia
ir dabar. Neretai su savim susipykę,
Nerandantys vietos po stogu ir saule,
su sava patirtim, dažniausiai- karčia,
su savo mintim ir su savo pasauliais,
tik vis tiek nebebūsim ko nors pradžia.
*
Poetams
Neatsakingas niekam-tiktai dievui,
ir kiekvienai neparašytai dar eilutei,
išeina jis į savo naują dieną,
lyg tas valstietis eina rugiapjūtėn.
Taip einama išpažinties-
ramiai, tik jaudulys neleidžia
susikaupti,
taip einama į nežinią-išties,
juk nežinai, ar glebėsčiuotis teks,
ar kautis.
Neparneši nei turtų, nei šlovės
namo iš kelio tolimo sugrįždamas…
Ir nežinai, kas į tave žiūrės
pro pakelės ar per taikiklio kryžių.
*
Prikalbėjom laikraščius, kambarius-
matyt, ne nuo proto stokos.
Tik kas pasakys, kodėl man jūs
laiku neužčiaupėt burnos.
Kodėl tik dabar-prie žemės,
prie gandralizdžio tuščio?
kodėl taip nužemintai,
ir pats-visiškai tuščias.
*
Aš-iš to visų numinto slenksčio,
gryčios, moterys, kur puodais trankos,
aš-atėjęs nusilenkti
tėvo ,motinos nudirbtoms rankoms.
Aš-iš naktį peršautos vaikystės,
lygiai suverstų arimų, miško,
iš naktų, pradegintų žaltvykslėm,
kiemo su pulku žąsų ir vištų.
Glostytas, daužytas, atsikėlęs,
atėjau aš vėlei-nusilenkti…
aš tylus, ramus- lyg Vėlinės,
ir kantrus-lyg tas visų numintas slenkstis.
*
Ne mano vardą tavo lūpos tarė,
ir nieks vieninteliu nepavadino.
Mylėjos žmonės. Žemę arė.
Kaimynas kūdroj šuniukus skandino.
Nubėgo naktys pasakų paparčiais-
aš jų jau-nebepasivysiu…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šypsausi retkarčiais-kaltai ir karčiai-
kaip kad pabėgęs nuo mirtie šunytis.
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė