Vigvamas raidėms

Tomas VYŠNIAUSKAS

2020 metais leidykla „Kauko laiptai“ išleido pirmąją Rasos Varnės poezijos knygą „Totemai“. Scenarijų autorę, radijo vaidmenų režisierę, scenos pedagogę Rasą Ercmonienę-Varnę pagrįstai galime vadinti teatro žmogumi. Tad man buvo smalsu, kiek gi teatrališkumo (butaforijos, dramos) yra jos eilėse.

Įvairių sociumų, laikotarpių ir erdvių sąlyčio taškus, išreiškiamus dekoracijų (daiktų, popkultūros elementų) vaizdiniais, pabrėžia jau pirmasis rinkinio eilėraštis: „vermonto flea-markete perku didele kriauklę / iš seno hipio jis klausosi rollingų / ant jo stalelio šoka plastikinė gėlė / juokiuosi sakau esu nuo baltijos / jis juokiasi sako septyni baksai“ (p. 7). Žmogiškoji egzistencija neapsiriboja viena erdve ar laikmečiu, gal todėl ir knygos lyrinis „aš“ lipdosi sugerdamas į save praeities reliktus, asmenines patirtis, fantazijos rezultatą ir supančios aplinkos daiktiškumą: „braukiau dienas atlantų pakrantėj / fejerverkai mirgėjo / liepos ketvirtąją / iškvėpto marlboro atodūsis / garso ženklais peleninėje / raudonų žvaigždžių pusšimtį / mėlynas zebras atrijo / užteks pasišviesti / kelią namo“ (p. 14).

Skaitant rinkinį į akis krenta įvaizdžių gausa. Išmonė bei įvairovė žengia koja kojon, tačiau akcentuočiau žodį „gausa“. Skaitytojas atras ir indėniškų papročių („iš už kalno raudonas karys / ant vieno peties skydas / ant kito kardas ir plunksna / dvi jaunatis sviedžia į dangų / pro lokės akis geriančias debesį“ (p. 8)), ir popkultūros atributų (rollingai, marlboro, eros ramazzotti, merė popins, hard rock’as ir pan.), ir meno istorijoje žymą palikusių personažų (homeras, pirosmanis, vangogas, dedalas ir kt.), krikščionybės elementų („bolavo burna prasižiojusi kunigo“ (p. 13), „įstrižai perkirptą naktį / krinta trys kryžiai“ (p. 79)), ir geografinių vietovių nuorodų (bostonas, ohajus, niagara, vermontas) ar jausenų, įpintų į aplinkos aprašą („o prietemoj kranto ryškiais žibintukais tiek daug ir plačiai žvaigždinėji“ (p. 54)). Tokiame įvaizdžių sraunume lyriniam subjektui sunkoka nenugrimzti į drumstus vandenis, nepasimesti jūržolėse ir išlaikyti galvą virš bangos. Priekabesniam skaitytojui gali kilti pagunda apkaltinti rinkinio eilėraščius daugžodžiavimo nuodėme. Tačiau tasai skirtingų motyvų koliažas pasitarnauja ne tik dekoratyvinei teksto funkcijai pabrėžti, bet ir kuriant eilių energetinį lauką, tegul ir užgožiantį kartkartėmis lyrinio subjekto jausenas. O gal čia ir yra egzistencijos esmė – tarsi ištrinant save iš aplinkos, „nureikšminant“ ego susilieti su pasauliu, tapti viena iš dekoracijų ir taip įsiprasminti būtyje? Mat: „ištirpo siūlės / koralai / apsigyveno / neuronuose / be emocijų / vandenį filtruoja / prisiminimus / ištrina“ (p. 40).

Eilėraščių raiška pasižymi fantazija ir siurrealistiniais vaizdiniais, kartais priartėjančiais iki alogizmo ribos: „viau atrinkti juodulius iš akių rastą / kad tave atpažinčiau kitų piešiamą / panirčiau į tavo rankoves pameni šaltį / kur jau buvom prieš tūkstančius metų / dabar ten kamufliažinės giraitės / triname delnus iki elektros kilpos / m e n zūroje“ (p. 31); „du murzini dangūs / vakaro kvazimodai / laužo spindulį / avis suveja virvėmis / lengvesniam ganymui / įjungdami / perkūno bethoveną“ (p. 53) ar „aksominis tigras stebi mutantę pelę / laumžirgis pats įsisuka į varlės liežuvį“ (p. 62). Taip skaitytojas tarsi skatinamas išjungti mąstymą ir pasitelkiant vaizduotę atsiverti vizijai. Tokiu pat būdu lyrinis „aš“, tarsi neįsitekdamas kasdieniškoje būtyje, stengiasi praverti transcendencijos vartelius.

Nepaisant fantasmagorijos, mistinių vaizdų ar indėnų šamaniškųjų motyvų, nepamirštama ir realiojo pasaulio svarba: „ponios pečius apnuogina rankos / tiesiasi į saksofono taures / girtas italas akį merkia“ (p. 22) ar „virpant karščio bangai / virš staliuko / prie kurio sėdim / mėtydami traškučius / viens kitam į burnas“ (p. 42).

Skaitytojas ras ir nemažai gamtos motyvų, vykusiai įpintų į vartotojiškos kultūros atributiką („plekšnių akys ritasi / sviestuotu krantu / iki alaus palapinių“ (p. 43)).Aplinkos aprašymas padeda perteikti akimirkos inpresiją: „arklys sapnuoja upę / ir kapitono šalmą sklidiną vandens / sučeža karčiai ant sausos odos pakilimo tako / musė nesiryžta keliauti taip toli / o varlės liežuvis toks drėgnas / arklio šonu nubėga drebulys“ (p. 73). Dažnai lyrinis subjektas tik stebi ir išgyvena. Juk keisti aplinką, ypač tokią neapčiuopiamą, įvairiabriaunę ir nenuspėjamą kaip knygos eilėraščių pasaulis, gali būti nelengva: „akys sminga į rūko grybą / sukeliantį povandeninį šoką / bežodį bekvapį bedruskį / tikėjimą kad galim viską pakeisti / paėmę iš reikiamo stalčiaus / upės sklastymo smeigtuką ir juo / iki kraujo pažymėję brastą“ (p. 76). 

Rinkinyje daug dėmesio skiriama vietos dėmeniui – gausu geografinių nuorodų, peizažo aprašymų. Išsikristalizuoja ir išradingas Tėvynės apibūdinimas: o Europoje būčiau / žemynų alsavimo liežuvis / eu-ai-ei-ė-uo-uo-uolektimis / dėliočiau raidyną po debesies kalną“ (p. 71). Kartu su vietų kaleidoskopu atsiranda ir kelionės motyvas (įpinant prisiminimus keliaujama ir laiku). O kuomet ištirpsta konkrečios vietos ir esamasis laikas, lieka tik kelio skaidrumas: „dangus subadytas / po mumis nieko / tik plaučiais dunda / žarijų pririjęs šuo / leisk slieką alkūne / teeina į skaidrų kelią / iš kurmiarausio / tėvas kalbėjo prie namo / į grumstą įsikniaubęs“ (p. 84). Tokie išgryninti tekstai skaitant knygą man imponavo labiausiai.

Rasos Varnės „Totemai“ – fantazija, kalbos plastika ir fono spalvomis pasižyminti knyga. Niveliuojanti ir išblukinanti lyrinį subjektą iki eilinio aplinkos trupinio (o gal ir iki tolimiausios žvaiždės briaunos), tačiau išvengianti perdėto sentimentalumo pinklių. Rinkinyje karaliauja teatrališka ekspresija (retkarčiais kiek užgožianti minties grynumą). „Nėra ribos tarp medžio ir manęs / vanduo yra dangus / kai ešerys kuria okeaną / iš lajos vainikų ir medžio šaknų / dygstančių žemynais / perkąstas ešerio / plieninių žmogaus įkandžių / šis pasaulis / užgrūdinta šerdim / už mane pasirašo“ (p. 82). Belieka tik stebėti spalvingą ir įvairialypį pasaulį ir pabandyti suptalpinti jį savo glėbyje. Gal kas nubyrės pro pirštus. Gal kas paliks randus.