2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Laikinumų privilegijos

Tomas Vyšniauskas

Edmundas Janušaitis. Žaliakalnio ložė. Eilėraščiai. Kaunas: „Naujasis lankas“, 2022. 112 p.

Vietos ir laiko matmenys tampa dažno eilėraščio tematine ašimi. Senkančio laiko pajauta nostalgiškas ištiksinčių sekundžių įsisąmoninimas dažnai dramatizuoja poezijos eilutes. Kaip ir vietovės ryšys su asmenybe, įtaka individo raidai bei pasaulėjautai. Poetas, prozininkas, bardas Edmundas Janušaitis savo eilėraščių rinkinį (2022 m. išleido „Naujasis lankas”) pavadino „Žaliakalnio ložė”, taip tarytum aktualizuojamas vietos vaidmenį žmogaus gyvenime. Tuo pačiu, terminu „ložė” perkeldamas geografines koordinates į mistifikuotos neapčiuomesnės erdvės, sociumo ryšių jurisdikciją.

Senkančio laiko pajauta būdinga ne vienam rinkinio eilėraščiui. Suvokiamas materijos laikinumas, o tuo pačiu ir kūniškumo ribotumas: „toks mažutis / pats sau tolimas / įstrigęs seniai nevėdintame / kūno bute“ (p. 24). Toks daiktiškojo pasaulio netobulumas tarytum skatina lyrinį subjektą kelti žvilgsnį aukštys ieškant palankesnių egzistencijai erdvių, skaidresnės terpės minčiai. Iškyla ribos įvaizdis, kuris atspindi transcendentinį virsmą, vis dar suteikiantį anapusybei šio pasaulio atributikos: „ar norėtum / pažinti ribas / už kurių morkos saldumas / daug gardesnis / nei balno ėdra / ant kupros“ (p. 25) ar „šneki apie obuolius / o pats slepiesi / už išeinančios / vasaros nuotaikos“ (p. 61). Siekiamybė, atsiribojimas nuo aplinkos ydų, tobulesnės visumos iliuzija aktualizuojama ir iškeliama virš kasdienybės funkcijų. Tuo pačiu suvokiamas ir tokios (idealios erdvės) nerealumas, neapčiuopiamumas, egzistavimas nuspėjant, nujaučiant, numanant: „net atsakymas greitas paklysta / ir be kompaso suka / į numanomą šviesą / lange // į / trečiąsias šalis / ten kur žvakės gyvena / ir nebijo numirti // be vėjo“ (p. 27). Tiesa, neapibrėžta, nepažinta erdvė gali savyje talpinti ir pavojų: „kelios eilės žuvų / visos stambios kaip menkės / sumojuoja pelekais // laukia kirmino / kad užgriebtų erdvės // kad netektų / plataus vandenyno“ (p. 36). Mirties eliminavimas iš grėsmių sąrašo bei priežastinių ryšių trynimas (žvakės liepsna – vėjo gūsis) iškelia reiškinių savaiminio egzistavimo galimybę kaip idealios būties etaloną. Ne tiek objekto kiek jo atsikartojančio, instinktyvaus veiksmo svarba atskleidžia ir laiko begalinį cikliškumą: „žiogo šuolis / ar arkliškas spyris // jie niekada nesibaigia // jie / ne šiaip sau juda pirmyn“ (p. 28). Tuomet galima mintimis grįžti atgalios į idealizuojamą praeitį, į tuos iš atminties ištrintus metus: „nesunku /  juos slapčia įsimylėti // tokius lieknus / neapčiuopiamai didelius // kuriems jau nepakanka vietos / praeities žolynuose // kuriems seniai nežvarbu // tarsi / į žodžio atvirumą / išstumtiems / namų šešėliams“ (p. 46). Dažname eilėraštyje nėra aiškios šio pasaulio ir transcendencijos skirties, pabrėžiama egzistencija savotiškoje tarpinėje būsenoje: „…kažkas cituoja / evangelijos žodžius / bet aš niekaip / negaliu suprasti / iš kur jie // iš šios / ar / anos pusės“ (p. 94). 

Integracijos į aplinka problema tarsi paaiškintų prieglobsčio paieškos intenciją. Viena vertus, pastebimas visumos – individo vienis, supančių reiškinių įtaka žmogaus egzistencijai, kita vertus, būties netobulumas skatina lyrinį subjektą ieškoti prieglobsčio abstrakcijose ir deformuotoje eilėraščio erdvėje. Vietos sociume identifikavimo problemos, buvimas nesuprastu, prasmės, tikslo neapibrėžtumas verčia lyrinį subjektą levituoti nežinioje: „tik / likimą nutolstantį savo stebi // nežinia / nei į kur // nežinia / nei pas ką“ (p. 73). Nepaisant tekstuose šmėstelinčių konkrečių vardų, vietovių (Barselona, atpažįstamos Kauno Žaliakalnio mikrorajono detalės, Ąžuolynas ir pan.) eilėraščių veiksmas dažniausiai persikelia į abstrahuotas tarpines būsenas. Tos būsenos dažnai nesvetimos pažinimo prasme, bet bauginančios emociškai: „perėja / tiesianti savo čiuptuvus // šiurpas / apsimetantis / čia duobe / čia akmeniu // jausmas / tarsi kažkas spoksotų / mano kriauklės /  vidun // toks / šaltas / glitus // iki koktumo / pažįstamas“ (p. 76). Naikinanti laiko galia, artinanti neišvengiamą pabaigą, susijusi su lyrinio subjekto nyksmo pajauta. Laikinumo jausmas, vilties mažėjimas, kūno senėjimo procesai dar labiau paūmina individo (ne)reikalingumo pasauliui jauseną: „tu / stypsai ir tyli / priešais vėstantį židinį // toks lakus / nelakus / lyg raukšlėtas / surūgusio sapno / vaiduoklis“ (p. 106).

Knygos emociniame fone vyrauja romi melancholija, nostalgiškas būties trapumo įsisąmoninimas. Eilėraščiuose nedaugžodžiaujama, taupus žodis ir nutylėtos prasmės formuoja kiek paslaptingą teksto plotmę su nemaža doze interpretacijos laisvės. Inovacijų, destrukcijos ir maišto yra tiek, kiek kasdieniški vaizdai prasikeičia su švelniai siurrealistinėmis erdvėmis, išgaunamomis sugretinant iš pažiūros nederančius objektus ar ištraukiant daiktus (reiškinius) iš jiems įprastų prigimtinių savybių („banguoja irzli papūgėlės šneka“, „liūdesio raumenys apgaulingai ilsisi“, „erdvėjantys butai nuraudę iš gėdos“, „mano akyse / grindinio godos“ ir pan.). Vyksmas stipriai abstrahuojamas, net eilėraščiai (numanoma) meilės tematika talpina savyje tiek kreipinį į konkretų asmenį, tiek išsisklaidymą neapibrėžtumo ir būties komplikacijų sąveikoje: „bučinys į plaukus // žvilgsnis / nesustabdomai krenta / per neišmatuojamai didelį / langą tolumoje“ (p. 85) ar „tik išgulėta sofa // ir meilės paukštis // ant stalo / irzliai giedantis / atvirame / auksiniame / narve“ (p. 100). Eilėraščių kalbos abstraktumas įneša nekonkretumo į vyksmą, tačiau tuo pačiu universalizuoja tekstus, metafora ir miglotumas užgožia metoniminį bylojimą. Tokioje terpėje užgimsta emociją, o ne naratyvą akcentuojantys eilėraščiai.

E. Janušaičio „Žaliakalnio ložė“ – knyga apie žmogaus įsiprasminimo pastangas, apsunkintas senkančio laiko pajautos ir pasaulio netobulumo suvokimo. Ieškant prieglobsčio tarpinėse būsenose tarp daiktiškumo ir anapusybės, deformuojant ir abstrahuojant kasdieniškus reiškinius, išlaisvinant mintį iš konkrečios vietovės ar laiko tarpsnio rėmų, vis dėlto, pastebimas neišvengiamas baigties artėjimas, visagriaunanti laiko galia, pabrėžiamas būties trapumas ir egzistencijos komplikuotumas. „Štai ir viskas // keliuko / vedančio namų link / pabaiga // belieka pamiršti // kaip / už pečių / kažkur prie beržyno / varnas kalbina varną // daugiau iš pareigos / nei geranoriškumo“ (p. 86), – egzistavimą „be džiaugsmo“ konstatuoja rinkinio lyrinis subjektas. O kartais iš pareigos ištiesus ranką, į delną ima ir įkrenta žvaigždės skeveldra. Tarsi nušviesdama, tarsi įprasmindama.