2024-06-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Bangavimo žaismė

Tomas Vyšniauskas

Lyg tekėjimas upių. Eilėraščiai. Utena: „Kamonada“, 2023. 180 p.

Poezijos žanro kūryba, tegul ir vienijama tam tikrų bendrų bruožų (ritmika, dėmesys jausminiam teksto pobūdžiui, metaforiškumas), vis dėlto  turi ir visą spektrą skirtumų, individualesnių tematinių ir / ar stilistinių savybių, skiriančių vieną autorių (ar bent jau eilėraštį) nuo kito. Konkretaus autoriaus poezijos rinkiniai neretai pasižymi temos ar technikos vienove, o skirtingumus galima aptikti almanachų, kolektyvinių rinkinių puslapiuose. 2023 m. „Kamonada“ išleido eilėraščių rinkinį „Lyg tekėjimas upių“, jame publikuojama 11-os šiuolaikinių aukštaičių poetų kūryba. Kokie gi kūrybiniai panašumai ir skirtumai pastebimi po šios knygos puslapius pasklidusiuose tekstuose?

Jausmingumas ir lyrizmas yra vienos kertinių Aukštaitijos krašto savybių. Nenuostabu, jog ir dažname rinkinio eilėraštyje akcentai dedami ant emocinio teksto  prado. Dievoieškos motyvai taip pat atspindi šio regiono žmonių intencijas kelti žvilgsnį aukštyn nuo vieškelio dulkių į raminantį debesies pūko lengvumą. Transcendentinis virsmas dažnai žymi takoskyrą tarp materialiosios būties ir anapusybės. Daiktiškąjį netvarumą kūryboje atspindi nostalgija, senkančio laiko pajauta. Individo – aplinkos vienio įsisąmoninimas, integracijos į pasaulį komplikuotumas tekstams suteikia melancholijos, lyrizmo ir veikiau išjausto nei sugalvoto žodžio pobūdį.

Dievoieškos motyvų galima aptikti ne vieno autoriaus kūryboje. Vienos krypties pokalbį su Aukščiausiuoju apibrėžia K. Bačiulienė. Kūrėjo valios išraiška pasirenkama ne tiek valinga veikla, kiek egzistavimas kiekvienoje aplinkos molekulėje. Tarytum nereikia kalbėti plaukiančiajam, kai pats esi vanduo: „irstausi savo valtele / akloj tamsumoj – / Dievas tyli / anei žodžio – / lyg vandens į burną / būtų prisisėmęs“ (p. 4). Proceso tęstinumą net ir peržengus Anapusybės ribą (o ir didesnes galias neapibrėžtoje erdvėje) pastebi J. Jasėnas: „Mirusieji seniai prisitaikė / Prie kintančio gyvųjų grafiko“ (p. 21). Dievo Kūrėjo vaidmenį pabrėžia G. Baleišytė: „Kaip mane tvėrė  Dievas? / Kokius miltus parinko / Ir kodėl tokios rūšies?“ (p. 25). Šiuo atveju Aukščiausiajam priskiriamos valdovo galios lipdyti materiją. Šventas raštas, kryžius, ramuma, viltis – įvaizdžiai, būdingi A. Jakšto publikacijai. Tikėjimo viršenybę prieš technologijas išskiria L. Arnatkevičiūtė: „5G tikrai nėra / spartesnis už maldą“ (p. 61), taip sutaurindama gamtą: „Liepa, medaus pilnoji, / sotink ir renk mus, nusidėjėlius, / dabar ir gruodį, ir ligos valandą. // Amen“ (p. 63). Žvakelės liepsnos sakralumas ir vaiko ašaros tyrumas kaip šviesą simbolizuojantys atributai išskiriami I. Bulaitienės kūryboje: „…tirpsta vaškas / Angelo ašarom byra / vaiko skruostu nurieda“ (p. 73). V. Kazielos kūrybai būdinga atrodytų kasdieniškuose objektuose ir reiškiniuose įžvelgti trapaus stebuklo apraiškų ir Kūrėjo prisilietimą: „Į Lietuvą skrisim / arba šiltesnius kraštus / niekas nepajuda / tik Jono skrybėlė / neatpažintas skraidantis objektas / nutupia virš aūlo“ (p. 106). Dievo valia nulemti Amžinybę taip pat viršesnė už visa griaunančią laiko galią: „Viešpatie / sulaikyk tą ranką / mirtį besėjančią“ (p. 109). Gan griežtą takoskyrą tarp kūniškumo ir sielos brėžia A. Lukšaitė- Lapinskienė: „Springo sausis balto sniego turiniu, / smigo sielon sausledžio smeigai, / žiemą pardavėme savo kūnus Judui / ir išbarstėm sielas guriniais“ (p. 78). Šiuos du polius vieną nuo kito tolina nuodėmė ir neatsispyrimas pagundai.  

Senkančio laiko pajautos motyvų taip pat nemažai rinkinio tekstuose. Melancholišką jų atspindėjimą galima pastebėti K. Bačiulienės eilėraščio eilutėse: „kodėl laikas nelaukia stotelėje / tik verpia plonyčius / šilko siūlus / kad galėtų tavo pievoj / slapčia išdraikyti“ (p. 5). Nyksmo neišvengiančius tiek žmogaus rankų kūrinius, tiek gamtos procesus pastebi J. Jasėnas: „Mažutė žmogaus saga / Didžiuliame stovyklos kieme riedėdama kliudo sausą žolę“ (p. 17). Tiesa, gamtai būdingas cikliškumas, atsikartojimai, o daiktai išlieka tik kaip artefaktas. „Meldų tvaikas išspjauna  / vakarykščių suokalbių krešulius“ (p. 27), – emocijos ir materijos ryšį užčiuopia G. Baleišytė. Gamtoje vis ištinkančius nyksmą ir atsinaujinimą pabrėžia ir G. Lukšaitė: „levandų soduos jau seniai mirtis, – / įtikinti rudens, jie mano nesugrįšią, / gamtos visos tokia kankinanti lemtis – / neprisimint pavasario ir rudens ryšio.“ Vis dėlto būtį kaip baigtinių atkarpų aibę mato A. Jakštas. Pabaigos neišvengiamumą atspindi eilutės: „Net gegutė, / žinodama savo / Misijos beprasmiškumą, / Trumpai užkukavus / Nuskrenda…“ (p. 50). Blunkančią praeitį tapatindama su nenuspėjama ateitimi procesų nyksmą pastebi L. Arnatkevičiūtė: „nes pavasaris jau išėjo / ir liko pievoje brydė / ilga ir gili / ir neįžvelgiama / kaip visos ateitys“ (p. 59). Mikro- ir makropasaulių skirtingą tvarumą apibrėžia I. Bulaitienė: „Vėjo pėdas guviai / Liaunos smilgos kutens… / Rodos, laikas sustos, / Kai nauja diena auš… / Viskas bus nuo pradžios – / Be žmogaus…“ (p. 66). Laiko viršenybę pabrėžia A. Lukšaitė-Lapinskienė: „Išauš diena – paklusim laiko diktatūrai“ (p. 84). Atminimą, praeities artefaktus kaip galimą laiko pratęsimą (ar bent to pratęsimo simuliakrą) pastebi T. Staražinskytė-Račienė: „Ten palubėj / Užmigo Tėvo smuikas. / Tik skambantys sapnai / Saulėteky išgroja šiltą natą…“ (p. 93). Sentimento, impresijos įtaką objektų egzistavimui atmintyje išskiria Č. Skaržinskas: „Srovė užlies, o upė jau kita – / Tik ta pati užmatoma brasta“ (p. 98), tačiau „kaip bebūtų, lieka sluoksnis metų dumblo“ (p. 104).

Žmogaus egzistencija neįmanoma be konteksto, be aplinkos reiškinių įtakos – pasaulyje visa susiję tampresniais ar leinesniais saitais, lemia individo raidos procesus, o eilėraštyje dažnai dar ir atspindi lyrinio subjekto jausenas. Žmogaus – kosmoso – fantasmagorijos ryšys atskleidžiamas K. Bačiulienės eilėraštyje: „vėjas neršia skrynias / ir krauna žodžių lizdus  / šermukšnio šakelėj“ (p. 12). Aplinkos vyksmą atidžiai stebi J. Jasėnas, kartkartėmis pabrėždamas gamtos procesų energetiką („Kandūs ir aštrūs lašai / Kiaurai perrėžia sniegą / Suardo baltą paklodę / Skaudžiausi taškai“ (p. 14), o kartkartėmis ironiškai išskirdamas frazės įvairialypiškumą („Gi pasakiau – kita tamstų stotelė kapai“ (po. 15). G. Baleišytė savo eilėraštyje aplinkos elementams suteikia savotiško kūniškumo, tarytum sužmogindama reiškinius ir taip atskleisdama abipusį individo – visumos ryšį: „Krūpteli ežeras. / Šilta rugpjūčio naktis / Vėdina žvaigždėtus plaučius“ (p. 23). Žmogiškų savybių gamtai priskiria ir T. Staražinskytė – Račienė („Kaip iškilmingai / Gieda medžiai / Violetinį choralą“ (p. 87) bei A. Jakštas („Kartais prisimenu / Ežero atsidūsėjimus“ (p. 47). Urbanistinius akcentus aplinkos peizaže išskiria A. Lukšaitė -Lapinskienė: „megapolio gatvėmis laksto / taxi / jauni juodaodžiai / leidžia repą <…> vienodai nuobodžiai / juda laikrodžio strėlės“ (p. 79). Pritapimo problemos aktualumą ir komplikuotumą G. Lukšaitė išryškina pabrėždama nūdienos aktualijų aštrius kampus: „panagės pilnos karo ir kraujo, / žvėrys ir žmonės susikeitė vietom“ (p. 40). Jos eilėraščiams būdingas saikingas atsitraukimas nuo sentimentalumo į eseistinio pamąstymo jurisdikciją. Transcendentiniame virsme ištiksiantį individo – aplinkos tapatumą pastebi V. Kaziela. Vienijančiu veiksniu iškeliamas nyksmo faktas: „manęs nėra / aš išsisklaidęs dūmas / aš obuolys nukritęs / ant ruduojančios žemės“ (p. 107).

Vartydamas rinkinio „Lyg tekėjimas upių“ puslapius skaitytojas gali pajusti, jog toms pačioms temoms atskleisti net ir  puoselėdami tas pačias kertines poezijos vertybes (dėmesį ritmikai, estetikai, emociniam eilėraščio pradui) skirtingi autoriai naudoja ne vienodą amuniciją. Tekstai margi nuotaikų įvairove, nostalgijos intensyvumo laipsniais, žodyno gama, apimtimis. Visa tai tarnauja tam pačiam tikslui – kad metafora nepaliautų tekėjusi.