Įskeltų sielų karalystė

Tomas VYŠNIAUSKAS

Gyvenimo matęs žmogus, ko gero, žino banaliąją tiesą, jog, fejerverkų žaižaravimui išblukus ir šampano purslams išsivadėjus, pošventinė proza užgula akiratį kelininkų volo slėgiu, ištuštinos taros bergždumu ir pelenų blankuma. Viena iš ryškesnių jaunosios kartos autorių Lina Simutytė savo pirmąjį apsakymų rinkinį pavadino ,,Miesto šventė“ (2020 metais išleido ,,Kauko laiptai“). Tad kam gi daugiau skiriama dėmesio šioje debiutinėje prozos knygoje – šventės atributams ar dirbtinio džiūgavimo ir išorinio blizgesio sukeltiems šalutiniams efektams.

Vienos šventės niekada neprasideda. Antros per anksti baigiasi. O dar kitos gruma kažkur šalimais, ignoruodamos trūkstamas puzzle’o detales. Detales, neradusias sau vietos banaliosios daugumos suburtoje visuomenės dėlionėje. Knygoje gausu daiktų vardijimo, daug dėmesio skiriama aplinkos komponentams perteikti. Tasai buities dokumentavimas paryškina pertekliaus tuštumą ir lyrinio subjekto nenorą priklausyti banaliajai buitiško pasaulio pusei. Tarsi bėgdamas nuo tikrovės svorio ir beprasmybės, knygos ,,aš“ savo fantazija praturtina pasaulį siurrealistinėmis vizijomis: ,,aš nenorėjau laimėti. Atrodė, kad mane kažkas atitvėrė nuo pasaulio. Akimirksniu Basanavičiaus gatvė buvo užlieta vandens. Ji tapo sala, kurią iš abiejų pusių sėmė purslai.“ (p. 24) Tiesa, realybės slenksčio palikimas už nugaros herojui neatrodo vienintele ir nenuneigiama išeitimi: ,,Vienu metu norėjau būti ir neatsiejamu šeimos nariu, ir nepažįstamuoju, turinčiu vienintelę išeitį – galutinai atsitraukti.“ (p. 27) Komplikuotame pasaulyje išnykus patologijos ir vaizduotės takoskyrai ten, kur sergama ,,nepagydoma liga, sukurta iš pasaulio nuojautos“ (p. 34), išeities nepasiūlo nei medicina, nei svaiginimasis narkotikais, nei bandymai atsiriboti nuo žalojančios aplinkos, nei desperatiškos pastangos spręsti problemas kontraversiškais būdais (gydymas elektros kėde, sunkiai sergančio ligonio aistros tenkinimas ir pan.).

Identiteto paieška, pritapimo problema persekioja lyrinį subjektą iš apsakymo į apsakymą. Jautriai asmenybei iššūkiu tampa įsileisti vidun šiurkštų ir ydų kupiną pasaulį. Sunku integruotis į aplinką, kurioje karaliauja neono ir plastiko kičas, svaigalai, buities viršenybė, o meilės sakralumas užstalėje suprimityvinamas iki orgijos ir (tegul žaismingos) kūniškumo mechanikos. Tarsi pasiekęs finišą atsigręžtum ir neužtikrintai konstatuotum: ,,švęsti buvo privaloma“ (p. 59). Visuomenės požiūrį į atstumtuosius bando pateisinti apsakymo „Hablo dėsnis“ eilutės: ,,šitaip, ko gero, ir atrodo toji visų įsivaizduojama Amžinybė, kurios taip atkakliai siekiame. Pilka ir nyki, tačiau talpinanti visa, dėl ko nekenčiame tokių įsibrovėlių…“ (p. 83). Ir čia pat tasai Amžinybės siekis tarsi paneigiamas apsakymo veikėjams desperatiškai įsikibus mirties baimės ir sureikšminant materiją.

Dar didesnė neviltis lyrinį subjektą apima suvokus, jog šis nykus ir banalus pasaulis nusiteikęs jei ne sunaikinti, tai bent jau ignoruoti į standartizuotus rėmus neįsispraudžiančią ir primityvumo absurdą suvokiančią asmenybę. Tada belieka sukti lizdą pušies viršūnėje ar prieglobsčio ieškoti šuns būdoje. Knygos siužetuose galima įžvelgti ir pačių atstumtųjų vengimą integruotis į supančią aplinką, tapti svetimos bendruomenės dalimi. Savų trūkumų suvokimas, kompleksai, bamė būti atstumtam trukdo lyriniam subjektui atsiverti ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra, – su visomis ydomis ir aštriais kampais. Juk ,,į pasaulį gali įsikūnyti taip, kaip negali įsikūnyti į vieną žmogų“ (p. 113). Vis dėlto dažname apsakyme paliekama viltis atrasti bent vieną giminingą sielą. Tuomet herojus galės konstatuoti: ,,pradėjau tikėti draugystės stebuklu, leidusiu nustoti bent nuo vieno žmogaus slėpti, kur gyvenu iš tiesų“ (p. 104).

Knygoje be perdėto moralizavimo bandoma iškristalizoti priežastis, lėmusias lyrinio subjekto atskirtį, neadekvačią (o gal viso labo nestandartinę) elgseną ar gyvenimo būdą. Materialinis nepriteklius, patyčios, tėvų nuodėmės, skausmas dėl artimųjų nuopuolio, fiziologiniai defektai, psichikos patologijos – patirtys, kuriančios prielaidas trūkinėti aplinkos / individo santykių saitams.

Detalus vyksmo aprašinėjimas apsakymų siužetams suteikia realumo pojūtį, daugeliui atpažįstami aplinkos elementai tarsi įžemina veiksmą, priartina jį prie skaitytojo jausenų. Tačiau išvengiama sauso pasakojimo pinklių praturtinus raišką vaizdingesniais palyginimais ir pasakymais, kaip antai: „transliavo pageidavimų koncertą. Pikseliai su rožių žiedlapiais“ (p. 25); ,,burtažodžiai užgimdavo jos lūpose, o skruostuose pražysdavo raudonų rožių krūmai“ (p. 33). Tiesa, kai kurie palyginimai dvelkia jaunatvišku gaivališkumu ir rizikuoja nuskambėti kiek komiškai: ,,aistringas tarsi gerai apmokama prostitutė jis buvo tik tada, kai augino pomidorus“ (p. 38) ar ,,balta spalva tarsi Marilyn Monroe garbanos ilgam apgaubė Vytautą ir Anastaziją“ (p. 77).

Intertekstuose, daiktų ir reiškinių apibūdinimuose dominuoja popkultūros atributai. Galima atrasti muzikos atlikėjų bei grupių pavadinimų, žinomų prekinių ženklų, literatūros kūrinių citatų. Skaitytojas rinkinyje atras ir subtiliai aprašytas (o kartais ir į netikėtus kontekstus įpintas) pirmas erotines patirtis, ir tarpą tarp dantų, ir kalakutienos kumpio gabalėlį, įstrigusį tarpdantyje, ir pūlius ant kulkos sužalotos galvos. Siužeto linija tai skęsta fantasmagorinėje gelmėje, tai išnyra kasdieniškuose buities rūpesčiuose, tai plūduriuoja apmąstymų, pretenduojančių į egzistencinės minties epitetą, pursluose. Tokių dedamųjų kokteilis išsiputoja į tekstą, kuris, viena vertus, lengvai skaitomas, antra vertus, žavi fantazija ir nesileidžia apkaltinamas paviršutiniškumu. Dėl siurrealistinių detalių ar minties šuolių veiksmo erdvė tiek unikali, kad įgyja universaliai adaptyvią funkciją – pritapimo problemos išryškinimą nepriklausomai nuo konteksto.

Rinkinyje nevengiama nerti į būties šešėlius, vaizduoti tamsesnes gyvenimo puses. Šiukšlės ir negyvos katės ant geležinkelio bėgių, psichatrinės ligoninės aplinka, skurdas, nuopuolis, neįgalumas, ausų nupjovimas ir panašūs bandymo šokiruoti skaitytoją triukai galėtų padvelkti simuliakru ar kone stereotipiniu problemų ryškinimu perdėtai dramatizuojant, tačiau praturtinti fantazija, poetiškesnės raiškos intarpais ir gilesniu žvilgsniu į priežastis (o ne vien tik tamsumos fakto konstatavimą) sukuria apsakymų energetinį lauką, įaudrinantį (gerąja prasme) skaitytojo sąmonę.

Dėmesys popkultūrai, erotiniai motyvai, žargono apraiškos, vienas kitas keiksmažodis, stereotipinių temų išryškinimas, siužetinės linijos lankstymas tiek, kad iškyla pavojus susipinti neišraizgomai, tarytum atspindi jaunatvišką maksimalizmą ir sunkiai tramdomą ekspresiją. Tačiau tasai ekspresyvumas, fantazija ir drąsa įtraukia skaitytoją į intriguojančius ir išradingumu purslojančius tekstų verpetus.

L. Simutytės „Miesto šventė“ – ryški ir spalvinga knyga. Tie, kurie išdrįs atsimerkti, tarp eilučių išvys įskilusias sielas. Tyliai kenčiančias dėl savo spalvų, kuomet kažkur greta kunkuliuoja blunkančių gyvenimų šventė.