2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Paveldosaugininkų nuomonė: vertybės muziejuose tampa saugios, tačiau praranda istorinę aplinką


Kultūros paveldo departamento Tauragės skyrius užbaigia stebėsenos ciklą, fiksuodamas daugiausia bažnytinio meno vertybių pokyčius, atsiradusius per pastaruosius penkerius metus. Nustatyta, kad trys Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje saugotos kilnojamosios kultūros vertybės perduotos Kauno arkivyskupijos muziejui. KPD Tauragės skyriaus specialistės Margaritos Karūnienės nuomone, nors vertybės muziejuose tampa saugios, tačiau prarastas ryšys su istorine aplinka yra taip pat didelė netektis. Be to, ne visada muziejai turi galimybes perimtas vertybes restauruoti.

Bažnytinio kilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojai yra parapijų komitetai. Jie turi teisę nuspręsti, kurią bažnytinio meno vertybę gali perduoti kuriam nors muziejui (per dvi savaites apie pasikeitusį kilnojamosios kultūros vertybės šeimininką privaloma pranešti KPD). Specialistės nuomone, ne visada ši vertybių migravimo sistema pasiteisina, nes buvo atvejų, kai labai prastos būklės kūrinys buvo perduotas muziejui tikintis, kad jis bus restauruotas, o vėliau paaiškėjo, kad ir muziejuje jis toliau dūlėja.

Iš Jurbarko  iškeliavo ir Tėvo Stanislovo pamėgta Rūpintojėlio skulptūra

Šv. Jono Nepomuko skulptūrėlė Jurbarko bažnyčioje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 9000) jau seniai kėlė susirūpinimą dėl itin prastos būklės: visa nugarinė jos dalis buvo stipriai pakenkta kirvarpų. Todėl parapijos komitetas ją perdavė Kauno arkivyskupijos muziejui. Ten nukeliavo ir metaliniai kryžiai bei Rūpintojėlio skulptūrėlė.

Panaikinus vienerius šventoriaus vartus, juos puošę trys ornamentuoti metaliniai kalvio darbo kryžiai (u.k. – 9001) buvo saugomi zakristijoje. O Rūpintojėlio skulptūrėlės (u.k. – 9071), priklausiusios Vertimų Šv. Jono Krikštytojo parapijai, istorija susijusi su Tėvu Stanislovu. Grįžęs iš Vorkutos lagerio, 1956 etų rugpjūčio mėnesį jis buvo paskirtas į nuošalią ir mažą Vertimų (Jurbarko rajono) parapiją, kur tarnavo kiek daugiau nei pusę metų. 1926 metais pastatytai Vertimų bažnyčiai altorių buvo suprojektavęs ir įrengęs vietinis menininkas, skulptūros meistras Pranciškus Mikutaitis, šešetą metų dirbęs kartu su skulptoriumi Vincu Grybu. Jis išdrožė altoriaus skulptūras, bareljefus, nutapė paveikslus „Jėzaus krikštas“ ir „Jėzus karste“. Tėvas Stanislovas, susipažinęs su P. Mikutaičiu, skurstančiam menininkui pradėjo duoti užsakymus. Jį itin žavėjo Rūpintojėliai.

1957 metų kovo mėnesį Tėvas Stanislovas buvo vėl suimtas ir išsiųstas į Vorkutą. P. Mikutaičio sukurtą skulptūrą „Rūpintojėlis“ jis padovanojo Vertimų bažnyčiai. Kunigo ryšiai su jurbarkiškiu meistru nenutrūko ir vėliau, jam dirbant kitose parapijose. Į jas keliaudavo daug P. Mikutaičio darbų. Jo išdrožti Rūpintojėliai papuošė Juodeikių, Butkiškės, Paberžės bažnyčių fasadus. Kuomet Vertimų parapija ištuštėjo, bažnyčia tapo aptarnaujama Jurbarko bažnyčios klebono, Tėvo Stanislovo padovanota skulptūrėlė buvo perkelta į Jurbarko kleboniją.

Ar ne per lengvai klebonai atsisako vertybių?

Prieš keletą metų Kauno arkivyskupijos muziejus perėmė itin menišką Girdžių Šv. Marijos Magdalietės parapijai priklausiusią krikštyklą bei skulptūrinę grupę „Jėzaus gimimas“. Iš Eržvilko Šv. Jurgio parapijos čionai atkeliavo penkios medinės skulptūrėlės, saugotos klebonijoje.

Vilniuje, Bažnytinio meno muziejuje, veliuoniškiai ras jų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai priklausiusią puikią XVI a. pab. – XVII a. pr. monstranciją bei 1634 metais pagamintą mišių taurę. Bene pats vertingiausias Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią puošęs meno kūrinys – gotikinė skulptūra Madona su vynuogėmis, arba dar kitaip vadinama Veliuonos madona – yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Nuo 1931 metų, kuomet iš Veliuonos ji buvo atvežta į pirmąją Lietuvos senojo bažnytinio meno parodą, skulptūra buvo saugoma Bažnytinio meno muziejuje Kaune. Karo metu dingusią ją netikėtai atrado statybininkai, užmūrytą Kauno Domininkonų bažnyčios, paverstos kino teatru, rūsio sienos nišoje ir perdavė restauratoriams.

Kaip KPD specialistę informavo Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotojai, vadovaudamasis Vatikano nuostatomis, muziejus perima tik kai kuriuos liturgijoje nenaudojamus ir bažnyčių muziejuose neeksponuojamus dailės objektus. „Mane neramina, ar tikrai visada parapijų komitetai, kartu su klebonu nutardami kilnojamosios kultūros paveldo vertybės perdavimui į muziejų, suvokia, ko netenka jų parapija“, – sakė M. Karūnienė. Juk daugelis tų vertybių glaudžiai susiję su istorine savo vieta, jų vertė pilnai atsiskleidžia prigimtinėje vietoje. Specialistė siūlo pasvarstyti, ar ne geriau būtų patiems rūpintis vertybių restauravimu, apsauga, eksponavimu savo parapijoje, nei šią pareigą perduoti muziejams. Išskyrus atvejus, kai negalima užtikrinti apsaugos ir itin vertingas meno kūrinys gali būti prarastas.

Susigrąžinti atgal – ilgas kelias

KPD direktoriaus Vidmanto Bezaro nuomone, svarstant tokių vertybių likimą, reikia didesnės – ne tik parapijų komitetų, vyskupo administracijos, bet ir vietos bendruomenių, savivaldybių ir KP departamento paveldosaugininkų bendravimo ir situacijos įvertinimo. „Suprantama, kad šiuo metu mažėjantis mūsų šalies regionų žmonių skaičius, senstančios bendruomenės, vis mažesnės ir dažnai vietoje klebono nebeturinčios parapijos kelia nerimą dėl vertybių išsaugojimo. Tačiau kai kurios vertybės yra neatsiejama to krašto įvaizdžio dalis, – teigė KPD direktorius. – Kaip pavyzdys gali būti paminėta Kriaunų bendruomenė Rokiškio rajone. Niekas ir nežinojo, kad neapsaugotoje varpinėje kabėjęs varpas – vienas seniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Kai tyrėjai pateikė tokią informaciją, klebonas, bijodamas vagysčių, varpą perdavė Obelių muziejui. O dabar susibūrusi aktyvi, savo kraštą garsinanti Kriaunų bendruomenė siekia jį susigrąžinti, šalies institucijose ir tarptautinės paramos programose ieško finansinių galimybių atkurti bažnyčios bokštą ir varpą patalpinti ten. Tai taptų didžiausia šio krašto atrakcija – ir pasididžiavimas ir paskata aptarnavimo verslui, turizmui vystyti.“

Kultūros paveldo departamento inf.