Agnė Žagrakalytė: „Eilėraščių knygų niekada neplanuoju“

Neseniai paskelbta, kam paskirta aštuonioliktoji Antano Miškinio literatūrinė premija. Laureate tapo poetė, prozininkė Agnė Žagrakalytė už poezijos knygą „Bu bu itis (Alisa Meler išeina pro duris)“.

Agnė Žagrakalytė gimė 1979 m. Pasvalyje, šiuo metu gyvena Briuselyje. Yra apdovanota Liūnės Sutemos premija, „Poetinio Druskininkų rudens“ premija už geriausią metų poetinį debiutą, Jurgos Ivanauskaitės vardo premija už romaną „Eigulio duktė: byla F 117“.

Agne, neseniai paaiškėjo, kad Jūsų naujausia knyga yra įvertinta literatūrine Antano Miškinio premija. Ką Jums reiškia ši premija?

Ši premija mano knygai yra labai svarbus įvertinimas – vien jau palyginusi save su anksčiau A. Miškinio premiją gavusiais poetais galiu džiaugtis įrašyta į labai gražų sąrašą.

Rašote ir poeziją, ir prozą. Kuris žanras Jums artimesnis, įdomesnis?

Visi žanrai yra malonūs, jei tuo metu lengvai slysta. Kartais būna, kad eilėraštis pats nukrenta iš kažkur, belieka tik jį užrašyti, kartais prozos veikėjas su visu savo gyvenimu pasižiūri pro atvirą langą, belieka su juo pasilabinti. O kartais atrodo, kad nieko niekada aš jau nebeparašysiu, tada sėdu ant dviračio arba einu kepti sausainių ir prikepu jų visam kaimui.

Galbūt jau turite planų kitai knygai?

Planų visada turiu daug daugiau, nei randu laiko ir susikaupimo jiems įgyvendinti. Tiesa, eilėraščių knygų niekada neplanuoju. Jei susirenka krūvelė, tada pradedu galvoti, kokiu būdu tai ir kitiems parodyti. O prozos planų ir idėjų pilni smegenų stalčiai, tik kartais tie stalčiai užrūdija, išbrinksta ir nebeatsidaro.

Ne vienus metus gyvenate Briuselyje. Ar ten esate atpažįstama kaip kūrėja?

Tikrai nesu. Mane ir Lietuvoje nelabai kas atpažįsta, tai ką ten Briuselis. Kai kurie draugai iš kendo treniruočių gal ir žino, kad rašau, nes mato knygų viršelių nuotraukas feisbuke, bet ne daugiau.

Kai kurie užsienyje ilgiau pagyvenę lietuviai sako, kad jiems darosi sunku gimtąja kalba aiškiai išreikšti tai, ką galvoja ar kaip jaučiasi. Ar gyvenimas ne gimtosios kalbos apsuptyje daro kokią nors įtaką Jūsų kalbinėms mąstymo ir rašymo konstrukcijoms? Nepritrūksta lietuviškų žodžių?

Man užsienis lietuviškai kalbėti tikrai netrukdo, nes gyvenu su trimis lietuviais, dirbu lietuvišką darbą, prancūzų kalbos prisireikia tik „užklasinėse“ veiklose. Per karantiną, kuris belgams tik praėjusią savaitę ėmė truputį laisvėti, nemačiau jokio ne lietuvio (išskyrus maisto pardavėjus, bet su jais šneka apsiriboja pasisveikinimu, padėka, atsisveikinimu – su tiek daug nenuvargsi). Nelietuviškai kartais vadinu nebent kai kuriuos maisto produktus, pavyzdžiui, vakar pirkau „čipolatų“, „batatų“ ir „kuržečių“. Nes lietuviškai nepirkdavau „plonų dešrelių su svogūnais“, „mažų žalių cukinijų“ ir „saldžiųjų bulvių“. Sekmadienio mišiose „Tėve mūsų“ dažniau sumurmu lietuviškai, nors kartais kalbu su visais kartu, prancūziškai. Jei nutiktų nelaimė ir pritrūkčiau tų lietuviškų žodžių, tai namie turiu nemažai žodynų – rasčiau, kur ieškoti.

Svečios šalies kasdienybė kaip nors keičia Jūsų kūrybos turinį?

Svetima šalis tikriausiai prie to kūrybos turinio prisideda naujomis idėjomis, tik nežinau, ar tai visada aišku lietuviui skaitytojui. Pavyzdžiui, toje premijuotoje knygoje vienas eilėraštis yra apie vilkus ir šventuosius. Bet tie šventieji labiau žinomi Belgijoje. Skaitytojas lietuvis sako: „Niekas nežino tokių šventųjų“, o aš atsakau „Tai dabar sužinos.“

Norėčiau parašyti apie šalių skirtumus, nes lyginti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, lietuvio senelė pasakos apie tremčių dienas, o belgo senelė pasakos kaip sunku buvo rasti kavos, bananų, šokolado ir net mėsos! Čia, žinoma, su palyginimu smarkiai perspaudžiu, bet vaizdas daugmaž toks.

O kaip, veikiama svetimos kultūros, keičiatės Jūs pati, – ne kaip poetė, rašytoja, bet kaip įvairiapusė asmenybė?

Manau, kad tapau mandagesnė. Lietuvoje užtekdavo pasakyti „laba diena“ ir „viso gero“, o čia išmokau sakyti „laba diena, kaip sekasi, ar viskas gerai?“ ir „viso gero, jaukaus vakaro, gražaus savaitgalio“ (pagal situaciją). Sunkiausia man, kaimietei lietuvei, buvo išmokti su visais bučiuotis pasisveikinant. Kodėl tie žmonės mane bučiuoja į skruostą, juk mes nepažįstami? Kodėl aš turiu bučiuoti šiuos nepažįstamus žmones, nors jų kambaryje daugiau nei dvidešimt? Bet jei ir būta to kultūrinio šoko, po beveik šešiolikos metų nebelabai atsimenu.

Ką kuriančiam žmogui, kuriam svarbi gimtoji kultūra, reiškia gyventi emigracijoje?

Kad aš niekur toli nenuemigravau. Jei gyvenčiau kur nors Afrikoje, būtų kitaip. O dabar – šalis katalikiška, alaus kraštas, ta kultūra nuo lietuviškos iš esmės niekuo nesiskiria.

Augote nedideliame kaime Panevėžio apskrityje. Ar šiandien Jumyse dar išlikę kas nors iš vaiksytės kaime patirčių?

Augau Ustukių kaime netoli Pasvalio. Visas vaikystės patirtis, turbūt kaip ir kiti rašytojai, sukaišioju į  knygas. Karvę dar mokėčiau pamelžti, burokų retinti nebetenka, nes kai grįžtu Lietuvon vasaros atostogų, jie jau būna išretinti. Mano vaikai, kol buvo maži, per dienas tupėdavo tame pačiame griovyje, kur ir aš tupinėdavau (dabar jau paaugliai, yra kitų užsiėmimų nei melioracijos griovio tyrinėjimai).

Atokiosstotys.lt inf.