2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Agnė Šikaitė: „Eilėraščiai ateina iš sapnų ir gyvenimo“



2020 m. Kazio Umbraso literatūrinės premijos laureatę Agnę Šikaitę kalbina Vytautas Kaziela.

Papasakok apie save.

Patinka galvoti apie save kaip apie truputį romantišką optimistę didelėmis mėlynomis akimis. Išties, niekada nemokėjau gražiai prisistatyti, sunku kalbėti rimtai. Gyvenime turiu tokį apsisprendimą, susitarimą su savimi – būti laiminga. Tuo ir stengiuosi vadovautis, taip gyventi, kad būtų gera. Kol kas labai neblogai sekasi.


Koks jausmas apėmė sužinojus, kad tapai K. Umbraso literatūrinės premijos laureate?

Jausmas išties puikus. Jei atvirai, nesitikėjau šio įvertinimo, tik labai norėjau vėl sudalyvauti, išgirsti kitų, gerokai labiau patyrusių kūrėjų, vertintojų nuomonę apie tai, ką ir kaip rašau, juk tai tikrai įdomu. Panašų, džiaugsmo pilną jausmą patiriu ir kaskart, kai kam nors patinka mano pasidalintas eilėraštis, kai perskaitęs kitas žmogus ima jį sau, permąsto, susitapatina… Įsivaizduokite… kažkas lieka vienumoje su mano parašytomis eilutėmis! Tai atrodo labai intymu. Turbūt man tai pats nuoširdžiausias apdovanojimas.


Dabar gyveni Kaune. Ką tau reiškia Molėtai?

Molėtai visuomet man reikš nepaprastai daug, juk šiame rajone praleidau tiek nuostabaus laiko. Esu artimai prisirišusi prie tam tikrų vietų, jos tarsi energetiškai įkrautos įvairių asmeninių išgyvenimų, linksmų nutikimų, pirmų kartų, svajonių, neišdildomų susitikimų. Čia atvykus jaučiu, kaip laikas tampa nebe toks išprotėjęs, tarsi aprimsta. Malonu sutikti geriausius draugus, pamatyti gerai atpažįstamus vietinių veidus. Anksčiau atrodė, kad gyventi kaime kone gėdinga, laukiau to laiko, kuomet iš jo ištrūksiu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tas mažo miestelio sindromas (jei taip galima pasakyti) gerokai užsiliko manyje. Ieškau panašios harmonijos dabartinėje aplinkoje, vertinu paprastumą, bendruomeniškumą, esu neabejinga ramybei, jaukumui ir gražiai aplinkai. Man labai patinka tai, kokias unikalias patirtis suteikė gyvenimas čia, todėl, nors ir reikėjo laiko, kad tai ateitų, dabar nešiojuosi stiprų vidinį džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl vietos, iš kurios esu kilusi.

Agnė Šikaitė. (Asmeninio albumo nuotr.)


Daugelis jaunų žmonių rašyti pradeda mokykloje. Ar ir tau taip buvo? Ar literatūros mokytojai skatino kurti?

Taip, ir man taip buvo, kurti pradėjau paauglystėje. Kaip tik panašiu laiku, kai atsirado pirmieji mano tekstai, į mokyklą, kurioje mokiausi, atėjo dirbti Virginija Žvarėlaitė, kuri tapo ne tik literatūros mokytoja, tačiau ir labai gera mano drauge. Žavėjausi ir tebesižaviu ja kaip autore, kaip asmenybe. Jos nuoširdus ir atviras palaikymas, patarimai padėjo formuotis mano stiliui, ji sužadino norą ieškoti naujų formų, inspiravo jas išbandyti. Man visada atrodė, kad jai nuoširdžiai įdomu, ji niekada nepataikavo, tačiau niekada ir nesumenkino mano pirmų, išties naivių eilėraščių, neįspraudė manęs į kokias nors pernelyg varžančias taisykles, leido pajusti save. Manau, ji davė geriausia, ką tik galėjo tuo metu, ypač vertinu man dosniai jos skirtą dėmesį bei laiką.


Kaip bėgant metams keitėsi tavo eilėraščiai?

Sunkus klausimas. Gal iš šalies lengviau pastebėti. Viena tai tikrai labai keitėsi – parašomų eilėraščių skaičius. Kai tik pradėjau juos kurti, galėjau per dieną parašyti kokius penkis. Dabar viduje dirba griežtesnis cenzorius, sunkiau įtikti sau.


Kas tave įkvepia, iš kur ateina tavo tekstai?

Tiesa tokia, kad dalis eilėraščių pasirašo kone patys ir net retkarčiais būna sunku priimti, kad aš tai parašiau, kad tikrai galėjau pati taip sugalvoti. Tikiu, kaip ir viskas, taip ir tekstai ateina iš sapnų ir gyvenimo. Kasdien mumyse nusėda dideli įvairios informacijos, patirčių ir emocijų kiekiai, kas ir tampa ta kūrybine medžiaga. Kartais visai neprašytas įsminga į mintis žodis ir nemaloniai trinasi galvoje tol, kol randi jam vietą lape. Kitaip tariant, truputis mistinių aplinkybių, truputis kasdienybės…


Kokius poetus laikai savo literatūriniais mokytojais, kokie šiuolaikiniai poetai tau įdomūs?

Virginija Žvarėlaitė, Mindaugas Valiukas, Vytautas Kaziela, Gintaras Grajauskas, Juozas Erlickas, Marius Povilas Elijas Martynenko, Jaan Kaplinski. Manau, galėčiau rasti ir dar daugiau man patinkančių autorių, bet išskyriau tuos, su kurių kūryba dažniausiai leidžiu savo laiką, kuriems seniai simpatizuoju ir kurie man niekaip nepabosta.  Visi jie kupini didelės kūrybinės išmonės, prie kurios man patinka prisiliesti kaip skaitytojai, iš kurių man dar mokytis ir mokytis…


Ar nepasvajoji apie pirmąją knygą?

Kažkada man tai atrodė labai tolima, beveik neįmanoma. Pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad norėčiau išleisti savo poezijos knygą, tačiau, pirmiausia, ją dar reikia parašyti. Tikiu, kad svajonės turi savybę  pildytis, tikrai ateis diena, kai aš būsiu pasirengusi savo pirmai poezijos knygai.

***

slaptas gyvenimas

veliasi į plaukus

tepasi

tarsi

tamsūs dažai

į lūpas

taurė artumo

kai miškų dievas

kelia išgerti

ir tu geri

godžiai

iki paskutinio

įnyksti

į greitą

žiemos hipnozę

stiklinius atspindžius

smaragdines samanas

tiršta tamsa

retėja

o tu nieko

negali išsinešti

slaptas gyvenimas

toks netikras

o tu

užtikrintai

gyventum

ir gyventum

jame

***

nemėgstu visko apie tave
kaskart prisiminus
galvoje kyla
karas


tu būni
su manimi per dažnai
ir įkyriai
bet dievas tai žino
ir kaip jis tavęs
už tai nenubaudžia


nemėgstu visko
apie tave
pamačiusi noriu
leistis tolyn
į kojas
bet jos pačios
kažkaip susileidžia
lieku stovėti arti
lengvai apmirusi
atrodo tuoj tuoj
neištversiu


ir dar


kodėl tu
taip karštai alsuoji
man į kaklą
iš už nugaros