2024-07-25

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Kita stotelė – Botanikos sodas!

Tadas Žvirinskis. (Vytauto Šimkūno nuotr.)



Tadas ŽVIRINSKIS

Važiavau autobusu namo. Sėdėjau nugara į vairuotoją senjorams skirtoje vietoje ir buku žvilgsniu spoksojau į margą vaikiščio batraištį. „O ką, jei šis batraištis – tai paskutinis dalykas, kurį matau prieš mirtį?“ – pamaniau ir prunkštelėjau. Šalia sėdinti dama, dvelkianti gaiviais kvepalais ir apvirškintu šampanėliu, įtartinai į mane dėbtelėjo, norėdama įsitikinti, kad prunkščiu ne iš jos. Supratusi, kad ne, nurimo ir sunėrė pirštus ant savo žydros medžiaginės rankinės su raudonu užrašu EVE. Moterų rankos išduoda jų amžių. Mano pakeleivės rankos buvo gražios: dailūs pirštai, geras manikiūras. Viską gadino agresyviai pūpsantis neskoningas aukso žiedas. Lyg kažkokia gyvatė, apžiojusį rubiną, lyg žaltys, vemiantis krauju… Žodžiu, ne kažką. Vėl įsistebeilijau į batraištį. Dievaž, jis mane veikė raminamai: net ėmiau knapsėti nosimi.
 
Važiuoti autobusu gal ir patiktų, jei ne kvapų perteklius. Kai autobusas pilnas, nuo kvapų kakofonijos nepasislėpsi, ji griebs už gerklės ir it koks laukinis žvėris vers uosti savo nasrų smarvę. Nė karto važiuodamas autobusu neužuodžiau kvapo, kuris nuteiktų pakiliai ar sukeltų malonius prisiminimus. Žmonės nuo viduramžių pasikeitė nedaug. Juk liaudies išmintis byloja, kad prausiasi tik tie, kurie tingi kasytis… Gi šiandien vienintelis nemalonus kvapas buvo išgerto alkoholio tvaikas, kurio, laimei, jutau tik pasikartojančius fragmentus. Jie netrukdė man snūduriuoti ir mąstyti apie didžius dalykus.
 
Šiandien nedavė ramybės Olduso Hakslio mintis, esą mūsų Žemė yra kažkokio kito pasaulio pragaras. Turint omenyje, kad viskas yra tęstina, galima manyti, kad Žemės pragaras yra dar kažkur. Baisu net pagalvoti, kas jame vyksta, ypač kai žinai, kas vyksta Žemėje. Antra vertus, kažkam net Žemė yra rojus. Gal kokiems demonams mūsų pragaras yra visai pakenčiama gyvenamoji aplinka? Šis klausimas sukosi galvoje dar per tris stoteles. Prisiminiau vieną jaunystės mintį, kuri vėliau buvo daug kartų paneigta: „Jau dabar tai tikrai nebegali būti blogiau.“ Gali. Ir paprastai būna. Tiesiog labiau prisitaikome, mažiau imame į galvą, daugiau į burną – kaip ši mano laikina kaimynė išpuoselėtomis rankomis.

„Kita stotelė – Botanikos sodas“, – paskelbė robotukas moterišku balsu. Tai – ne mano stotelė, maniškė – kita. Bet šiandien kilo nenumaldomas noras išlipti ir likusią kelio dalį iki namų nueiti pėsčiomis. Atsiprašiau bendrakeleivės, bet ji ištarė:
– Aš irgi lipsiu.
 
Ir mes išlipome. Priešais sustojimą stūksojo griozdiški Botanikos sodo vartai. Šalia jų – sargo būdelė, kadais apleista. Neblogai pažinojau senolį sargą – dėdę Petrą, su kuriuo ne kartą teko pabendrauti prie butelio ramiame Botanikos sodo kampelyje. Deja, viskas, kas yra gera, anksčiau ar vėliau pasibaigia. Dėdė Petras pasimirė, liko tik prisiminimai. Ypač įsiminiau jo geraširdišką žvilgsnį, išmetus burnelę, ir kone tradiciniu tostu tapusius žodžius: „Adomai, nesmerk ir nebūsi smerkiamas.“
Žaliais dažais nuterlioti vartai atrodė atstumiančiai. Priėjau kiek arčiau, bet ne tiek, kad papulčiau į apsaugos kamerų akiratį.
– Nesmerk ir nebūsi smerkiamas… – sumurmėjau.
– Meilė nugali viską… – išgirdau tariant man už nugaros.
Atsisukau. Laikina bendrakeleivė žvelgė į mane dėdės Petro žvilgsniu, o jos skruostais riedėjo ašaros.
Pasijutau nejaukiai.
– Jūs irgi pažinojote dėdę Petrą?
– Ak, Adomai, nejaugi manęs neprisimeni?!
Ši situacija ėmė man rimtai nebepatikti. Labai nemėgstu trenktų bobų, o ši atrodė trenkta ir dar pamėtėta.
– Gero vakaro… – burbtelėjau, pasikėliau apykaklę ir sparčiu žingsniu pajudėjau savo namuko link.

 Tolstant kūkčiojimui ir šniurkščiojimui, jaučiausi vis ramesnis, traukiau į plaučius gaivų žiemos orą ir plačiais žingsniais matavau vis mažėjantį atstumą iki namų.

„Namai – pragarai, be namų negerai!“ – šmėstelėjo galvoje ir mano veidą nušvietė piktdžiugiškas šypsnys.