2021-12-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vytautas Kaziela. Eilėraščiai

Laiškas

vėjas verčia medžius

ypač ties pajūriu

lietus prakala

skardinį stogą

miegamojo lovoj

prismaigsto vinių


paskui užeina sniegas

antrą kovo šeštadienį

žibuoklės žydi virš sniego

mėlynumas tavo akių

grįžusios iš Italijos

Sorento arba Neapolio


premjeras skelbia

nepaprastąją padėtį

dar šiek tiek

ir gatvėse ims patruliuoti

kareiviai

gaudydami visus


mes dirbame nuotoliniu būdu

neveikia mokyklos

darželiai

tik senelių prieglaudoje

įtartinai ramu

*

čia tik maro

kapinės juodos

be ugnies


nušuoliuoja

pro šalį raitelis

ir pradingsta tamsoj


ar matei

tuos kur grįžo iš karo

ar matei jų akis


ten taip tuščia

ir šalta net gelia

ten joks daigas

daugiau neprigis

*

tuščias miestas

šaligatviai platūs

ir nutilusi juoko

banga


o atrodo

kad eitum per kapines

kur kaulai po žemėm

o ant žemės nieko nėra


dar tik mokais gyvent

negyvenančiais

dar tik mokais

kalbėti tyla


taip į vandenį

krinta akmenys

iš aukštai

o garso nėra

*

mirties apkabinti

sugrįšim

į vakaro žemę


bus vėjuota

ir karšta

ir kals smilkiniai


ką paimsi iš čia

tik didėjantį nerimą

kad viskas per greit


per trumpai

…trupiniai

*

vidurnaktį

per mėnulio pilnatį

skamba varpai


yra vieta kurioje

mirusieji

pereina sieną


tai vieta

per kurią

kontrabanda


perveža

duoną ir pieną

*

dabar

tik perbristi

upę

ar perplaukti


kitoje jos pusėje

taip pat

gyvena žmonės

regiu bliaunantį asilą


lėtai išsisklaido migla

jie gyvena be pikto

karaliaus

laiko kirčių subjaurotu

veidu


man tai kas

aš noriu pažinti

kažką išsiaiškinti

nuo pakeltų irklų

laša vanduo


ir stingsta

*

protestuodamas nekalbu

neaugu

šito pasaulio tvarka

stojasi man

skersai gerklę


dega raudona

kvepia mėsa

ir svylančiom padangom

lavonvabaliai

neieško perėjų


jų sparneliai

iš tavo nagų

o jautrios yra

tik šnervės