Tomas Vyšniauskas

Šešiolika metų – amžius, kuomet gaunamas pasas. Tam tikras brandos, legalumo, teisės į savarankiškumą atributas. Šešioliktą sukaktį švenčia ir Lietuvos periferijoje bei užsienyje gyvenančių poetų almanachas „Atokios stotys“. Tarsi atliepdamas į tokio amžiaus solidumo atspalvį, šiųmetis leidinys išėjo atsinaujinusio dizaino, su viena kita almanache debiutuojančio autoriaus publikacija. Pasikeitęs, bet kaip kasmet intriguojantis, kokybiškas ir margas tekstų įvairove.
Knygoje publikjuojami 31 autoriaus tekstai. Autoriai įvairių kartų, su skirtingomis pasaulėjautomis, stilistinėmis vingrybėmis, minčių eigos savitumais, tematiniais akcentais. Nuo neoromantinės tradicijos tęsėjų iki fantasmagorija besimėgaujančių, nuo buities detales pastebinčių iki transcendentinį virsmą pabrėžiančių, nuo meile tikinčių iki mirties dvelksmą akcentuojančių. Tačiau sąlyčio taškų, tematinio grupavimo galimybių galima įžvelgti netgi tokioje margoje eilėraščių aibėje. Šių metų almanache dominuoja keletas tematikų:
a) aplinkos stebėsena ir fiksavimas;
b) mirties alsavimas;
c) dievoieškos motyvai.
Aplinkos stebėsena svyruoja nuo smulkių buities detalių fiksavimo, bandymo smulkmenose įžvelgti būties dėsnius, iki kone siurrealistinių transcendencijos vaizdų. Per aplinkos vyksmo fiksavimą, detalių pasirinkimus savąsias jausenas perteikia Aldoną Ruseckaitė: „rytmetį gurkšnodama kavą žiūriu pro langą / už jo viskas yra poezija“ (p. 24). Artimos aplinkos, atminties, buities jaukumo reikšmingumą iki stebuklo hiperbolizuoja Diana Paklonskaitė: „mano vaikystės sodo / neliko nė žymės, bet kitus / pasaulio stebuklus / dar aplankysiu“ (p. 70). Įvairūs laikotarpiai, istorinės asmenybės, įvykiai persipina Nijolės Kliukaitės eilėraščiuose, taip tarsi pabrėžiant praeities vyksmo įtaką dabarčiai ir procesų raidai („po vokais užmerktais slepi dangų, tiek, kiek jo liko“ (p. 149). Istorines asmenybes su dabarties vyksmu susieja ir Justas Jasėnas: „Tuo buvusiųjų oru / Pripildyta aikštė“ (p. 190). Almos Riebždaitės publikacijoje pasaulis perteikiamas su brutalumo ir nenusaldinimo poskoniais. Traktoriai, greideriai, laukinis rudens šuo, nukirptų nagų dalelės maišosi tarpusavyje, o „paklydusi avis / į pasaulį žvelgia paklaikusi: / viskas gerai ir gražu“ (p. 45). Loretos Ripskytės pastebimi būties dėsniai taip pat ne žiedlapiais apkaišyti: „Gyventi / Pagal pilvo / Taisykles / Nekastruotas“ (p. 51). Socialinės kritikos atrastume Genovaitės Lukšaitės tekstuose: „stokojantis intelekto pereina į dirbtinį“ (p. 93). Technologinės terminologijos akcentų aptinkame ir Kristinos Poderytės tekste: „pasaulinį triukšmą / kelia gyvenimo algoritmai. / Dauginasi geometrine progresija, / siūlo paslaugas, / investicijas, / alternatyvas“ (p. 126), ir Česlovo Skaržinsko eilutėse: „mobilioje erdvėje / kaupiami raštai / nuodėmių testamentas“ (p. 235). Tokios nuotrupos tarsi simbolizuoja neišvengiamą progreso invaziją ne tik į gyvenseną, bet ir į kūrybą. O štai Rita Juškevičiūtė-Mockeliūnienė savo dekoratyviuose tekstuose į aplinkos smulkmenas žvelgdama per jaukumo ir estetikos prizmę pastebi Aukščiausiojo potėpį: „Akių lelijom / Skleidžiasi / Šventraščio eilutės“ (p.114). Aplinka subtiliai sakralizuojama ir Ramūno Čičelio eilutėse: „Grumstelyje / Telpa / Visas laikas“ (p. 270). Prisiminimus, karo nuojautas į aplinkos peizažą įkomponuoja Rima Palubinskienė: „Dzūkijos smėlynas, truputis mėlynių, nustebusios karvės, / akys iš už eglės…“ (p. 59) ir Regina Katinaitė-Lumpickienė: „pa kara šitiekas denų naktų/ nubust / alyvam tykiai sprogstunt“ (p. 78).
Ne viename tekste autoriai ne tik pasyviai stebi aplinką, bet ir pastebi glaudų individo – pasaulio ryšį. Lyrinio subjekto integravimosi į visumą problema yra dažna poezijos dedamoji. „Aš esu žemė, iš manęs / auga asiūkliai, susipina dvimetrinės šaknys / apraizgo vandens gyslas“ (p. 138), – rašo Aušra Uldukienė. Materijos – jausenos sąsają pastebi Daiva Molytė-Lukauskienė: „chaosas ir netvarka / daugybė daiktų / pritvinkę votys“ (p. 173). Indrė Larssen aplinkos – eilėraščio subjekto ryšį perkelia į trapia fantasmagorijos plotmę, taip lengvai sakralizuodama supančius reiškinius: „Gimiau / tavo tyloj – iš jos / miško karvelių suokalbių“ (p. 147). Panašaus pobūdžio meditatyvinę vienio būseną aptiktume ir Alio Balbierio eilutėse: „Sapnų sniegas sninga aukštyn / Kylu aukštyn snaigė kyla kartu“ (p. 277). „Laiko dėmenį į procesus įveda Raimonda Mikuckytė („dvi dienos naktys sniego / ir nuogo netikrumo“ (p. 165) ir Stanislovas Abromavičius („Stūgauja prie kelio gluosniu pasivertęs / praeities šešėlis, o kur ji pati?“ (p. 224). Pakeliui nuo kasdienybės trapumo iki Anapusybės vilties dar aptinkame ir tai, kas yra sunkiau suvokiama, bet vyksta – karo baisumus ir realybę.
Maro kapinės, bergždžia karvė, juodai dažytas kiaušinis dramatizuoja Nijolės Marytės Šerniūtės tekstus. Per negandų ir baigties prizmę atidžiai stebima aplinka dažosi niūriomis spalvomis. Galbūt ir karo dvelksmas paskatina nevieną autorių akcentuoti mirtį savosiose publikacijose. Vieni tą mirties dvelksmą perteikia niūriomis spalvomis, militaristiniais motyvais, kiti įvilkdami į fantastikos rūbą, treti tiesiog įkomponuodami į kasdieninį vyksmą kaip neišvengiamą egzistencijos dedamąją. Jautriuose, dramatiškuose tekstuose karo žiaurumą perteikia Sigitas Birgelis: „Mirusių laikas / vos juda – / rašo ir trina / jaunų vyrų gyvenimą“ (p. 259). Karo atributikos ekspansiją kasdienybėje, tarsi simbolizuojančią įsiskverbimą į žmonių mintis pastebi Alvydas Katinas: „lapkričio vėjai / lyg dronai / puldinėja medžius // skeveldriniai lūžiai / primena / amputuotas galūnes“ (p. 292). Kai atrodo, jog mirtis ir tamsa įsiviešpatauja, niūriuose, melancholiškuose Vytauto Kazielos tekstuose žybteli žiburėlis tęstinumo, nedrąsi Anapusybės viltis: „žinai kas lieka / iš mūsų / kai sudegina palaikus / akys – dvi žarijos / nukritusios į tamsą“ (p. 305).
Tikriausiai dėsninga, jog nebelikus vilties, stebėdamas absurdą aplinkoje, žmogus neretai ieško paguodos Aukščiausiojo glėbyje. „Sustoju prie Dievo kojų, / Glaudžiuosi ir tyliai prašau / … / Padėti, kai nuodėmė šauks“ (p. 248), – žmogiškosios prigimties silpnumą ir išeitį tikėjime pabrėžia Vladas Vaitkevičius. Ko gero, į Dievą gręžiamasi suvokiant, jog šešėliai negalimi be šviesos egzistavimo. „Visa užlieta šviesos / kol prieisime kraštą / žemė sušils atsivers / gyvenimui kaip ir mes“ (p. 22), – tikėjimą šviesia išeitimi išlaiko Dovilė Zelčiūtė. Almanache autoriai dievoieškos motyvus subtiliai įkomponuoja į metaforų, alegorijos rūbą ir tiesmuko pagarbinimo, egzaltacijos ar šventeiviškumo neaptiktume. Užtai yra subtiliomis užuominomis pasižyminčios asociatyvinės poezijos, nedrąsios Anapusybės vilties, Kūrėjo potėpio aplinkos peizaže paieškos. „Kur jie – amžinybės sodai“ (p. 194), – kelia klausimą Jonas Tertelis. Galbūt atsakymai slypi Rimanto Vanago eilutėse: „Susirask savo kraujo koordinates – / Ten ir apsikabinsim“ (p. 206). „Laikas paliko / Pėdsaką – / Kryžių“ (p. 219), – riboženklius bando įžvelgti Algis Jakštas. „Gulbės pūkas / Nusileidžia ant peties – / Gyvenimas arba mirtis. / Arba nauji sparnai / Amžinoms sielų kelionėms“ (p. 85), – nedrąsiai Amžinybės galimybę apsvarsto Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė. Nauja pradžia kaip atgimimas suvokiama ir Aušros Lukšaitės-Lapinskienės eilėraščio eilutėse: „tuoj ims lyti / ir nugalės / mirtį / želmuo“ (p. 105). Dažname eilėraštyje kaip mirties nugalėjimo sąlyga iškeliamas atsigręžimas į šviesą, vilties išsaugojimas nepaisant aplinkybių ar niūrios realybės.
Pabaigoje derėtų pagirti ir leidinio sudarytojus už nuoseklų bei logišką tekstų sudėliojimą, kurio rezultate skirtingų stilistikų ir tematikų eilėraščiai tarytum surezonuoja ir formuoja tolydžiai augančios įtampos knygą. Tuo atokios stotys ir žavi – žvilgsniui nukeliavus tolyn ryškėja nepažintos erdvės, artimos savąja esme. Tuo „Atokios stotys“ ir žavi – almanacho dėka galima įsitikinti, kokie skirtingi yra poetai savąja kūryba. Ir koks vis dėlto vienodai margas tas literatūrinis žemėlapis. Iš šešėlių užgimstantis, šviesa tebetikintis.

Daugiau straipsnių
Įdagai formoje
Suktis ne apie savo ašį
Išsicentravimai