
Ray Bradbury ir Marsas
Marse laikas kvepiantis.
Jis išvėdins dulkėtą
Žemės plautį.
Žolė žaliuos,
Neišdžius
Žmonės irgi bus žmonės
–
Lyg Mėnulis per naktį
ramiai
Žvelgs į naująją savo
Esybę.
Be košmarų meilė
Užmigo.
Saulė vasaroja.
Vietos tenai daug.
Žolė –
Ne vienintelė sėsli.
Šeštasis pojūtis
Jis padeda gyventi ar numirti.
Tarsi nematoma ranka sugriebia už apykaklės
prieš žengiant į tamsią, klaidžią gatvę.
Regis, pradedi matyti kiaurai sienas,
Namų jaukumas?
Ar iliuzija?
Tu nebegali likti tame pačiame
kambaryje,
tikėti žodžiais.
Jie skamba
Bet sunkūs
Tave išplėšia iš spengiančios tylos.
***
Vaikystėje ir jaunystėje
mokiausi,
mokausi ir vis dar dabar.
Visko beveik jau išmokau,
tik kaip išmokti mylėti?
Kaskart mane palieka po
pamokų…
***
vandeny
prie įrudenėjančių krantų
liko vienas baltas žiedas.
Nužydėjo vyresnės
sesutės anksčiau,
tik ji viena susivėlino –
pavėlavusi lelija.
***
Vėl gimimo diena –
tik knygos puslapio vertimas.
Birželio vėjas veliasi plaukuose,
lyg senas draugas šnabžda į ausį,
nori prikelti užpelkėjusius metus,
tačiau man tai – pernelyg svetima.
Mintys lyg bitės dūzgia galvoje:
į kurią stotį pėsčiomis dar turiu suspėti?
Sukaktis nepasuka manęs atgal,
nepaliks stoti prieš piktą minią.
Viskas dar priešaky.
Ir ši diena nepritrūksta rašalo –
balto vidurdienio lapo.
***
Nepaprastai paprasta
išmuša valanda.
Be žodžių prakalba.
Ateina ji iš akių ir lūpų,
didžiulio –
bauginančio debesio.
Kaskart nauja,
neįminta tyla
iš žemės gelmės.
Girdi –
Kvėpuoja žolė,
toli sušvinta paukščio
plunksna.
***
Neši lyg kryžių.
Buvimas mūsų žemėje –
dangaus nakvynė.
Kaip liudininkai
daiktai gyvens amžinai,
žmogus – tik mirksnį.
Ruduo it seklys.
Siela ieško horizonto
Mažam kambary.
Darganoje
Atsiguliau – ir neužmigau.
Išėjau į gatvę.
Žiū – miestas miega, nejuda,
Tik šviečia it kokio voro apraizgytas
didelis
voratinklis.
Kažkur netoli
ilsisi ir mūzos, sužadėtinės –
atrodo, vienintelės,
virš pilkos kasdienybės
aukštai pakylėtos…
Jos naktį girdi
vaikščiojančiųjų žingsnius.
Šią naktį – jos tyliosios.
Ir tu, mano tylioji.
Nekreipk dėmesio, kad einu.
Toks būdas – atsikelti vidurnaktį,
ilgai žvelgti į dangų,
kuris šiąnakt tuščias,
nes apsiniaukęs.
Dulksnoja.
Tik netoliese kažkas krebžda, nerimsta.
Gal pelės? Ar šikšnosparniai?
Jie, sakoma, darganotą metą neskraido,
tūno pasislėpę pastato slaptose kertėse.
Galbūt.
Slaptas šikšnosparnių gyvenimas.
Koks ir ne vieno žmogaus.
Keisti jų likimai,
mintys, poelgiai…
Juos dažnai valdo aistra.
Jai atsispirti ne visada įmanoma.
O gal ir nereikia.
Stiprus būna jausmas, atsėlinęs netikėtai,
atrodo – jau nelauktas…
Darganotame danguje nesimato žvaigždžių.
Tik ūžauja ankstyvojo rudens vėjas.
Benamis.
Gelstančius medžių lapus atneša –
ir jie jau benamiai,
siautulingos jėgos blaškomi.
Darganoje net nešiurena.
Manding, niekam nereikalingi.
Išėjau.
Galvojau išeiti. Į darganą.
Kelias tolimas, tačiau pažįstamas.
Daug kartų brista,
kur buvo daug stotelių,
tik ne stočių.
Kur šią naktį keliausiu – dar nežinau.
Gal į didelę stotį?
Vėl. Po daugelio metų.
Naivu šitaip galvoti.
Darganotas dangus
staiga praplauna akis.
Žvarbus,
tikras
kaip stiklas.
Zenono Nekrošiaus nuotr.

Daugiau straipsnių
Loreta Jastramskienė
VYTAUTAS KAZIELA
Ihor Mitrov