2026-11-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Česlovas Skaržinskas

Ray Bradbury ir Marsas

Marse laikas kvepiantis.

Jis išvėdins dulkėtą

Žemės plautį.

Žolė žaliuos,

Neišdžius

Žmonės irgi bus žmonės

–

Lyg Mėnulis per naktį

ramiai

Žvelgs į naująją savo

Esybę.

Be košmarų meilė

Užmigo.

Saulė vasaroja.

Vietos tenai daug.

Žolė –

Ne vienintelė sėsli.

Šeštasis pojūtis

Jis padeda gyventi ar numirti.
Tarsi nematoma ranka sugriebia už apykaklės
prieš žengiant į tamsią, klaidžią gatvę.
Regis, pradedi matyti kiaurai sienas,

Namų jaukumas?

Ar iliuzija?


Tu nebegali likti tame pačiame

kambaryje,
tikėti žodžiais.

Jie skamba

Bet sunkūs

Tave išplėšia iš spengiančios tylos.

 

***

Vaikystėje ir jaunystėje

mokiausi,

mokausi ir vis dar dabar.

Visko beveik jau išmokau,

tik kaip išmokti mylėti?

Kaskart mane palieka po

pamokų…

***

vandeny

prie įrudenėjančių krantų

liko vienas baltas žiedas.

Nužydėjo vyresnės

sesutės anksčiau,

tik ji viena susivėlino –

pavėlavusi lelija.

***

Vėl gimimo diena –
tik knygos puslapio vertimas.
Birželio vėjas veliasi plaukuose,
lyg senas draugas šnabžda į ausį,
nori prikelti užpelkėjusius metus,
tačiau man tai – pernelyg svetima.

Mintys lyg bitės dūzgia galvoje:
į kurią stotį pėsčiomis dar turiu suspėti?
Sukaktis nepasuka manęs atgal,
nepaliks stoti prieš piktą minią.

Viskas dar priešaky.
Ir ši diena nepritrūksta rašalo –
balto vidurdienio lapo.

***

Nepaprastai paprasta

išmuša valanda.

Be žodžių prakalba.

Ateina ji iš akių ir lūpų,

didžiulio –

bauginančio debesio.

Kaskart nauja,

neįminta tyla

iš žemės gelmės.

Girdi –

Kvėpuoja žolė,

toli sušvinta paukščio

plunksna.

***

Neši lyg kryžių.

Buvimas mūsų žemėje –

dangaus nakvynė.

Kaip liudininkai

daiktai gyvens amžinai,

žmogus – tik mirksnį.

Ruduo it seklys.

Siela ieško horizonto

Mažam kambary.

Darganoje

Atsiguliau – ir neužmigau.
Išėjau į gatvę.
Žiū – miestas miega, nejuda,
Tik šviečia it kokio voro apraizgytas
didelis
voratinklis.

Kažkur netoli
ilsisi ir mūzos, sužadėtinės –
atrodo, vienintelės,
virš pilkos kasdienybės
aukštai pakylėtos…
Jos naktį girdi
vaikščiojančiųjų žingsnius.

Šią naktį – jos tyliosios.
Ir tu, mano tylioji.
Nekreipk dėmesio, kad einu.
Toks būdas – atsikelti vidurnaktį,
ilgai žvelgti į dangų,
kuris šiąnakt tuščias,
nes apsiniaukęs.

Dulksnoja.
Tik netoliese kažkas krebžda, nerimsta.
Gal pelės? Ar šikšnosparniai?
Jie, sakoma, darganotą metą neskraido,
tūno pasislėpę pastato slaptose kertėse.
Galbūt.
Slaptas šikšnosparnių gyvenimas.
Koks ir ne vieno žmogaus.
Keisti jų likimai,
mintys, poelgiai…
Juos dažnai valdo aistra.
Jai atsispirti ne visada įmanoma.
O gal ir nereikia.
Stiprus būna jausmas, atsėlinęs netikėtai,
atrodo – jau nelauktas…

Darganotame danguje nesimato žvaigždžių.
Tik ūžauja ankstyvojo rudens vėjas.
Benamis.
Gelstančius medžių lapus atneša –
ir jie jau benamiai,
siautulingos jėgos blaškomi.
Darganoje net nešiurena.
Manding, niekam nereikalingi.

Išėjau.
Galvojau išeiti. Į darganą.
Kelias tolimas, tačiau pažįstamas.
Daug kartų brista,
kur buvo daug stotelių,
tik ne stočių.

Kur šią naktį keliausiu – dar nežinau.
Gal į didelę stotį?
Vėl. Po daugelio metų.
Naivu šitaip galvoti.

Darganotas dangus
staiga praplauna akis.
Žvarbus,
tikras
kaip stiklas.

Zenono Nekrošiaus nuotr.