Suktis ne apie savo ašį

Tomas Vyšniauskas

                             Nėra nieko nuostabaus, jog literatūrinis gyvenimas sukasi aplink megapolius, dažnu atveju –šalies sostinę. Šiam faktui pagrįsti ir pateisinti rastume aibę objektyvių priežasčių:

                             a) universitetų ir kitų mokymo įstaigų filologinės studijos;

                             b) paties miesto mastas ir potencialiai proporcingai didesnė kuriančių asmenų bendruomenė;

                             c) kultūrinė ir (dažniau) ekonominė migracija iš provincijos į megapolį;

                             d) šiek tiek liberalesnis visuomenės požiūris į menininkus (tiesa, šis faktas diskutuotinas ir priklauso nuo konkretaus atvejo).

                             Kalbant apie mūsų šalies sostinės / periferijos takoskyrą, reikėtų neapsiriboti vien geografine priklausomybe – vyksta gana aktyvus asmenų judėjimas tarp teritorijų (ne visi Vilniuje gyvenantys rašytojai identifikuoja save su sostine ir, atvirkščiai, yra menininkų, kurie net ir negyvendami sostinėje priklauso jos kūrėjų orbitai. Taigi, reikėtų kalbėti ne tiek apie deklaruotą ar faktinę gyvenamąją vietą, kiek apie oficialiai reiškiamus ar nuspėjamus (sutinku, tai kiek reliatyvu) saitus su kūrėjų bendruomenėmis, apie didįjį literatūrinio pasaulio burbulą ir mažesnius (bet ne mažiau reikšmingus) burbuliukus. Čia reikėtų pabrėžti, jog skirstymas į tokias grupes yra labai subjektyvus, burbulų ribos labai trapios ir išskydusios, o bendruomenėms sąveikaujant užgimsta ne tik nauji konglomeratai, bet ir atskyla separatistiški, saviti burbuliukai (tai subliūkštantys, tai besiintegruojantys į kitas grupeles).

                             Ne Vilniuje gyvenančius poetus apvienyti bandoma iniciatyva „Atokios stotys“. Jos iniciatoriai pagrindiniu kriterijumi laiko geografinę rašytojo priklausomybę (almanacho autoriai turi gyventi ne sostinėje). Klaipėdos krašto ir Vakarų Lietuvos regiono kūrybą stengiasi akcentuoti almanacho „Baltija“ kūrėjai. Dzūkijos regionui pagrindinį dėmesį skiria leidinio „Dainava“ leidėjai. Kauno rašytojai turi kassavaitinį naujienlaiškį su tekstais ar nuorodomis į renginius ar kūrybą, susijusią su Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariais. Tokių leidinių ar iniciatyvų apjungti įvairias rašančiųjų bendruomenes geografiniu pagrindu atrastume ir daugiau. Vis dėlto, pagrindines bendruomenes, nepriklausančias sostinės burbului, išskirčiau tokias:

                             a) Kauno orbita (miestiečiai senbuviai, atėjūnai ir Kauno rašytojų skyriui priklausantys Laikinojoje sostinėje negyvenantys rašytojai);

                             b) Vakarų Lietuvos bendruomenė (Klaipėdos kraštas plius žemaičiai);

                             c) Aukštaitijos autoriai;

                             d) Suvalkijos ir Dzūkijos autoriai, tegul ir išlaikantys identitetą bei palaikantys draugiškus tarpusavio ryšius, vis dėlto, nesukuria aiškiau identifikuojamų bendruomenių ir yra integravęsi į didesnius burbulus (pvz.: aktyvus dzūkų kultūros propaguotojas, dzūkiškai rašantis poetas J. Žitkauskas veikla bei gyvenamąja vieta sietinas su Vilniumi, dzūkas Č. Skaržinskas buvo LRS Kauno skyriaus narys, Marijampolėje gimęs G. Grajauskas kone tapęs Klaipėdos simboliu, Druskininkuose vykstantis Poetinis Druskininkų ruduo ir teikiama Jotvingio premija peržengia regioninės reikšmės ribas):

                             e) ne Vilniuje gyvenantys ar su sostine nesiejami poetai nesiburiantys į aiškiai išreikštas grupes (Elektrėnuose gyvenantis A. Veiknys, į Druskininkus persikėlęs N. Cibulskas ir kiti).

                             Šiame straipsnyje bandoma paanalizuoti tematinius ne Vilniuje gyvenančių autorių kūrybos bruožus, jų išskirtinumą, sąlyčio taškus. Dėmesys kreipiamas į autoriui  būdingą kūrybos specifiką, o jei ji kito laiko bėgyje – į naujausios kūrybos ypatumus. Poezija dėliojama į sąlyginius stalčiukus pagal akcentą ant tam tikro tematinio, techninio ar emocinio akcento. Skirstymas į grupes yra subjektyvus ir nepretenduoja į neginčytinos konstantos teritoriją, gali būti nesutampantis ir su paties autoriaus požiūriu į savąją kūrybą. Taip pat reikėtų pastebėti, jog kūryba nebūna vienalytė ir dažno poeto eilėraščiuose įvairios savybės persipina. Vis dėlto, pagal dominuojantį bruožą galima būtų išskirti tokias eilėraščių kategorijas:

                             a) sakralinės poezijos bruožų turintys eilėraščiai;

                             b) individo integracijos į aplinką svarbą pabrėžiantys eilėraščiai;

                             c) paradoksą akcentuojanti kūryba;

                             d) daiktiškoji poezija, pasižyminti gausiu objektų vardijimu;

                             e) senkančio laiko pajauta persmelktos eilutės;

                             f) potyrių (išpažintinė) poezija.

                             Poezijos pavasario metu Kaune vykstantys sakralinės poezijos skaitymai suburia rašančius dvasininkus (Rašytojų sąjungai priklausantys S. Kandratavičius, J. Jasėnas sulaukia rašančių ganytojų V. S. Vaičiūno, N. Pipiro ir kt. draugijos) bei dievoieškos temai neabejingus rašytojus. Dažni skaitymų dalyviai kauniečiai D. Zelčiūtė, L. Navickaitė, V. Vaitkevičius, E. Perednytė, E. Janušaitis, jonavietis R. Čičelis. Kūryba svyruoja nuo asociatyvios fragmentiškos R. Čičelio poezijos apie nušvitimą, ištinkantį atsižadant savojo ego, suvokiant žmogiškosios prigimties ribotumą, patiriant kasdienybės kančią, išvengiančios primityvaus moralizavimo, stereotipinės gėrio ir blogio skirties („Uodžiu dūmus. / Lapai, / Prirašyti tamsos. / Vienintelė galimybė / Būti ir / Išlikti. / Kaip niekad svarbu išklausyti. // Kalbame kalbomis. / Suprantame kūnu. // Kristaus kūnas“ (p. 32), rinkinys „Siena“) iki subtilaus, šiek tiek egzaltuoto pagarbinimo aplinkoje įžvelgiant Dievo potėpį E. Perednytės kūryboje („Dangūs šilagėlėm žydi. / Takas į Viešpaties širdį. / Žvaigždės gyvenimą lydi,  / žvaigždės gyvenimą girdi…“  (https://www.kaunorasytojai.lt/kuryba/egle-perednyte-eilerasciai-is-rengiamos-knygos-baltu-leliju-vakaras). J. Jasėnas naujausiame rinkinyje „Sakų lietus“ nenusigręžia nuo materijose (gamtos reiškiniuose, urbanistiniame peizaže, pokalbiuose su realiais asmenimis, literatūros pasaulio atstovais ieškodamas prasmės). Atsiveria vidinio pasaulio properšos ir skausmingas, nesumeluotas santykis su aukščiausiuoju: „Nieko daugiau / Tik nuovargis / Skarelėms mirguliuojant“ (p. 42, „Sakų lietus“). Dievoieška persmelkti ir uteniškio poeto V. Kazielos paskutiniai rinkiniai „Neatsimerk, Viešpatie“ bei „Juodi išbaidyti žvėrys“. Mirties dvelksmo akivaizdoje iškylanti būtinybė išsaugoti tikėjimą išreiškiama subtiliai pinant jausenas, išgyvenimus, senkančio laiko įsisąmoninimą, žmogaus – aplinkos vienio pajautimą į skausmu persmelktų eilučių rezginį: „Tėve mūsų / kurs esi danguje / ir prikepęs prie lūpų“ (p. 40, „Juodi išbaidyti žvėrys“). Naujausia kaunietės poetės D. Zelčiūtės kūryba greta išpažintinės poezijos bruožų savyje talpina ir ryškią dievoieškos liniją. Asmenybės trapumas, pastanga išlaikyti tikėjimą netvariame ir šiurkščiame pasaulyje išryškinami ne viename autorės eilėraštyje: „Kristaus kančia / pagaliau išleido šaknis / užaugs mano medis / apsipylęs kraujo žiedais“ (www.atokiosstotys.lt/

2025/07/16/dovile-zelciute-2/).

                             Integracijos į aplinką pastanga, gamtos / individo vienio pajautimu pasižymi aukštaičių uteniškių tarme rašančios R. Katinaitės-Lumpickienės kūryba. Subtilus, šiek tiek dramatiškas susitapatinimas su gamtoje vykstančiais procesais, lyrinio subjekto „ištirpimas“ makropasaulyje ir to pasaulio atspindėjimas vidiniame išgyvenime kristalizuojasi eilutėse: „išdžiūvusių viksvų balsais / šnarėjau / kokia ana yr / kų veikia“ (p. 83, almanachas „Atokios stotys 2025“). Elektrėniškio A. Veiknio tekstams būdingas klasikos dvelksmas taisyklinguose ir nebanaliuose rimuose, aplinkos stebėsena, mikro ir makro pasaulių tapatumo įžvelgimas, emocinis krūvis. senkančio laiko išjautimas, materijos netvarumas ir  neįprastybės reiškiniuose pastebėjimas: „aklas, ak, suakmenėjęs – / aidi angelas baisus“ (p. 6, almanachas „Atokios stotys 2025“). Ne vienas naujausias Kauno poetės A. Ruseckaitės eilėraštis yra tarsi dialogas su pasirinktu aplinkos objektu arba kalbėjimas abstrahuotajam „kažkam“ – užgimstantis kontaktas su pasauliu (realiu ar fikcija) suvokiamas kaip būtina egzistencinė sąlyga, kaip ryškiausias atminties akcentas, pabrėžiantis individo integracijos į visumą būtinybę. Stovint ant horizonto linijos, įsiprasminimo poreikis realizuojamas per buvimą (kosmoso) dalimi: „nė viena AŠ manęs nebeklauso – / dar žvelgia į horizontą, kur dangus jau pagauna ežerą“ (p. 83, „Prie horizonto atsigręžk“). Veliuonoje gyvenančio G. Aleksos kūryboje itin gausu gamtos motyvų. Jie į pagalba pasitelkiami netgi stumtelint veiksmą į fantasmagorijos teritoriją („iš didelių ir mažų pumpurų veriasi įvairiaspalvės / vaikų akys…“). Aplinkos stebėsenos gausu ir V. Stulpino eilėraščiuose. Fiksuodamas peizažą autorius fiksuoja kasdienybės elementus, tuo pačiu „regėdamas pasaulius / virš šešėliuotos galvos“ (p. 123, „Lėtoji“). Žmogaus – gamtos vienį pabrėžia ir Vakarų Lietuvos autorių D. Milašausko, G. Bendoraitienės, J. Norvaišienės haiku stiliaus trieiliai. Kauniškio V. Elmiškio kūrybai būdinga ironija, saviironija, blykstelinčios šiurkštesnės raiškos apraiškos. „Šviežiausioje“ knygoje pabrėžiamas patirties (kaip reiškinio) įvairiabriauniškumas, suteikiantis spalvingų akimirkų, tačiau atveriantis akis konstatuojant šerpetotą būties paviršių ir pasaulio netobulumą („Pasirašiau be sąmonės, tačiau tvarkingai, – / ekspertai autorystės nepaneigtų, – / po protokolu apie šiurkščią būtį“ (p. 22, „Atsimokymas“). Ne viename G. Patacko knygos „Žalia jaunystė“ eilėraštyje pasaulis vaizduojamas kaip atšiauri, netgi bauginanti vieta egzistavimui. Košmariški sapnai, atominiai grybai, giljotinuota rugio varpa, sugipsuotos smegenys, girtos moterys, „dvelkiąs lavonais gatvių grindinys“ – iki maksimumo įkaitina individo pastangas integruotis į nesaugią aplinką. Vietos svarba akcentuojama, gausu gimto rajono Žaliakalnio elementų kauniečio E. Janušaičio eilėraščiuose. Tiesa, vėlyvesnėje kūryboje Žaliakalnio poetas dėmesį perkelia nuo konkrečios vietovės akcentavimo į transcendentinį virsmą, abstrahuodamas raišką ir įvesdamas būsenos reikšmingumą bei laiko dėmens svarbą: „vietovėse / kur nebuvau // tačiau / drungnai mylėjau“ (p. 55, „Poetų sodas / Dangaus mana“).

                             Paradoksą akcentuojančios poezijos grupei galima priskirti Kauno orbitos poetus E. Drungytę, V. Rudžianską (vėlyvesnė pastarųjų kūryba), I. Rudžianskaitę. Tai poezija, pasižyminti objektų ištraukimu iš jiems įprastų savybių, ryšių tarp reiškinių dekonstravimu ir savito, šiek tiek siurrealistinio pasaulio kūrimu. E. Drungytės vėlyviausiame rinkinyje „Bukolikos“ persipina bibliniai motyvai, tautosaka, burtai, antika, popkultūros elementai, literatūrinos pasaulio personažai. Taip formuojasi išraiškingas ir nenuobodus eilėraščio vyksmas: „Ir va dabar / ankstyvą rytą / dagių žiedams nusišypsojus / Egipto vabalas man gieda ties tvarteliu // Girdėti – rojus“ (p. 47, „Bukolikos“).  I. Rudžianskaitės kūrybai būdingas savito poetinio pasaulio kūrimas atrandant paradoksalius reiškinių tarpusavio ryšius, akcentuojant nestandartinę išeitį. Asmeniniai išgyvenimai, jausenos, patirtys apipinami originalių metaforų ir neseklių apmąstymų gijomis ir taip universalizuojami iki švelniai abstrahuotų, adaptyvių tekstų, analizuojančių įvairialypę reiškinių prigimtį: „galbūt nespalvotu pieštuku nupiešiu viltingą ženklą / arba imsiuosi sudėtingesnės užduoties: nutapysiu portretą – jį išvydę sproginės lelijų žiedai“ (p. 14, „Švytuokle švytuokle”). Nestandartine minties eiga, aplinkos detalių sumaišymu į netipinį (gerąja prasme) pasaulėžiūros koliažą pasižymi S. Poisson kūryba: „Galvojau apie atlapus Jūsų namus. / Apie naują atvirą burną, šarkos išluptą / naują Jūsų liežuvį.“ (https://www.atokiosstotys.lt/2025/04/05/sara-poisson-3). Naujausia V. Rudžiansko knyga „Išnykęs pasaulis“ pabrėžia aplinkos kitimo įtaką individo savijautai.  Žvelgiant retrospektyviai į praeities įvykius, permaišant įvairių laikotarpių ir erdvių vyksmą, pastebint aplinkos komplikuotumą, nevengiant perkelti plunksną ir į subtilaus siurrealizmo plotmę kuriamas ryškus praėjusio laiko atspindys eilėraščio energetikoje: „tuopos metė pūkus / į mano pražilusius plaukus / taip susidvejinom / kad paukštis lizdo nerado“ (p. 54).  Jaunesnės kartos poeto N. Cibulsko tekstuose persipina moderniosios kasdienybės elementai (videožaidimai, prekybos centras) su laiko išbandymus išlaikiusiais gamtos reiškiniais. Toje persipynimo išdavoje formuojasi įdomus paradokso efektas, perkeliantis vyksmą į santūraus siurrealizmo pasaulį neeliminuojant ir emocinio prado: „norėčiau tokio paprasto pasaulio / sugyvenančio su savimi // spygliuoto pumpuro“ (p. 55, almanachas „Atokios stotys 2025“). Perkeldamas vyksmą iš įprastų aplinkybių į mistifikuotas erdves, fantasmagorijos teritoriją, konteksto svarbą reiškinių egzistencijoje pabrėžia E. Noreika: „Mačiau kaip giliuose vandenyse / magiškai švyti žmonės // požeminių garažų tyloj / atokiose autobusų stotelėse“ (p. 7, „Akvanautai“). Kaunietis žemaitis G. Latakas perpina laikotarpius ir vietoves, kuria fantastinius įvykių ryšius, kone mitines istorijas naujausioje knygoje „Gavendos“. Išmonė, žaismingumas, tarmiški elementai, nuo akademinės sterilios kalbos tolstantis stilius formuoja margą eilėraščio paveikslą: „žirnaičiai iš ankšties išbyra ne taip / smarkiai kaip maniškiai nes negerai / oi negerai jiems gyventi Penatuos / su nesuvaldžiusiu nervų tėvužiu / ir jo prieklyda šuneliu Prietranka“ (p. 106, „Gavendos“). Unikalią eilėraščio erdvę, išsiveržiančią iš juslėmis apčiuopiamos tikrovės ribų, kuria Mindaugas Milašius-Montė prieš keletą metų pasirodžiusiame rinkinyje „Agar“. Knygoje akcentuojama gaivališkoji poezijos prigimtis, reikšmių įvairiabriauniškumas, plečiamos žodžio galimybių ribos.

                             Daiktiškumas („Mano meilė yra daiktiška“ – taip autorė pavadina vieną savo eilėraščių), aplinkos objektų vardijimas, pastanga subjekto jausenas išreikšti supančių reiškinių pagalba būdingas Vakarų Lietuvos poetės E. Karnauskaitės tekstams: „… traukiausi kaip aguona į juodas mažas / sudžiūvusias sėklas akys pasidarė didelės / ir kiauros kaip rėtis per jas pati išbirau“ (p. 77, almanachas „Atokios stotys 2025“). Buities elementų gausu ir druskininkietės D. Paklonskaitės kūryboje – įprasti daiktai, kasdienybės procesai (televizijos serialai, vizitai pas gydytojus, benamis stotyje) tarytum kiautas vidinio pasaulio esačiai: „jūs mano ginklai / šarvai / ir skydai // o už kiekvieno pritilę žiogeliai / budriai saugo vidinę gyvenimo pusę“ (p. 117, almanachas „Atokios stotys 2025“). Pasaulio stebėsena, atidžiu žvilgsniu į supančius reiškinius pasižymi veliuoniškės V. Šoblinskaitės-Aleksos naujausi tekstai. Naratyvūs, kiek proziški eilėraščiai atskleidžia autorės pasaulėžiūrą, ryšį su praeitimi ir būties brutalumą: „daugiau niekada nestebėsiu, kaip žudosi širšė, patekusi į stiklo gaudyklę, vyno pripiltą“ (p. 41, „Apnertais pakraštėliais“). Dėmesiu detalėms, buities elementų atspindžiais, įpintais į originalų ir nenusaldintą vyksmą pasižymi dažnas A. Žagrakalytės eilėraštis: „Lietus čiurškia / Kritusi karvė žliuginoje žolėje / Švirkščia numiręs pienas“ (p. 34, „Atokios stotys 2024“). Kasdienybės atspindžių („kaip sumaišyti žemę su trąšomis, kad balti žiedai kvepia“), šiurkštesnio kalbėjimo rastume ir Danijoje gyvenančios Rimos Palubinskienės-Juškūnės kūryboje. Žemaičio medalininko P. Gintalo kūryboje skaitytojas aptiks ir aplinkos stebėsenos ir refleksijų į meno pasaulį: „Žiūriu pro palatos langą / Į žiemos simuliaciją – / Vakar pragydęs pavasariu / Kovas praleidžia progą būti tvirtesnis” (https://petras.gintalas.lt/eilerasciai/).

                           Prie daiktiškosios (materialiosios) poezijos priskirčiau ir paskutinę T. Marcinkevičiūtės knygą „35 profesijos ir vienos pareigos“. Joje autorė vaizdingai ir detaliai, su žaismės atspalviais („valikliai unitazo indai šepečiai / atlieka šičia vaidmenį gan svarbų / nors koks jisai neaišku man pačiai / kai renkasi pirkėjai savo skarbą“, p. 72), tačiau neišsižadėdama ir gilesnio egzistencinės minties grybšnio apibūdina įvairias profesijas, jų komplikuotumą. Tiesa, paskutinis knygos skyrius, net ir išryškindamas moters vaidmens socialinę problematiką plačiąja prasme, nugultų ir išpažintinės poezijos stalčiuje.

                             Anksčiau minėtų autorių V. Kazielos, A. Ruseckaitės, E. Janušaičio, V. Rudžiansko, V. Elmiškio, V. Stulpino naujausioje kūryboje ryški ir senkančio laiko pajauta, dažnai pasireiškianti materijos laikinumo pabrėžimu, nostalgišku retrospektyviniu žvilgsniu į ištakas ir besikristalizuojančia anapusybės viltimi. Šių motyvų gausu ne viename ukmergiškio V. Bako tekste. Intertekstų, nuorodų į Biblijos, Antikos, mitologijos, tautosakos, meno istorijos, kūrinių siužetus ir (ar) personažus kupinuose eilėraščiuose laikinumas ir dievoieška dažnai žengia greta: „visa kas džiugu ateina skaudžiai / per žiemkenčius ir jų prisikėlimą“ (p. 69, „Tylos fonetika“). Laiko dėmuo aktualus dzūko Č. Skaržinsko kūryboje: „Į dulkes / Pareina kūnas“ (p. 53, |“Tyka“). Klaipėdietės D. Molytės-Lukauskienės tekstams būdingas melancholiškas žvilgsnis į gamtos procesus, individo įterpimas į visumos vyksmą bei laiko tirpsmo fiksavimas: „ir šalta srovė įtraukus / išmeta  į krantą lyg smėlėtą žuvį / iš kito tūkstantmečio kitame laike“ (https://www.atokiosstotys.lt/2024/12/16/

daiva-molyte-lukauskiene/).

                             Potyrių (išpažintinei) poezijai galima priskirti emociškai stiprius uteniškės R. Milerytės tekstus. Eilėraščiai atviri, aštriai tarsi skalpeliu skrodžiantys sugrubusią realybės odą, išryškinantys individo integracijos į negailestingą pasaulį komplikuotumą, traumines patirtis: „Reikia iššaukti lietų, / Norint labai susikaupti. / Tam, kad beveik negirdėtum / Šuns. Šunį spardo vaikai“ (p. 158, „Atokios stotys 2025“).  Terapinei, atverčių poezijai priskirtinas naujausias J. Sučylaitės eilėraščių rinkinys „Vilkolakė“. Škotijoje gyvenanti poetė R. Mikulėnaitė-Jonuškienė naujausios savo knygos skyrių pavadinusi „vietoj autobiografijos“, tarsi sufleruodama skaitytojui betarpišką teksto – autorės ryšį. Prisiminimuose iškylantys vakarykštės dienos atributai, žmonės iš praeities formuoja asmeniško teksto įspūdį: „Ir mąžta metų kuodelis / tarp mirusios motinos pirštų“ (p. 18, „Mėlynų naktų vieškeliai“). Vaikystės aidų, senkančio laiko pajautos, retrospektyvų žvilgsnį skaitytojas aptiks ir Gintaro Grajausko naujausioje knygoje „Vandens skonis“. Naratyvus, šiek tiek proziškas pasakojimas, filosofinė įžvalga padeda nenusaldinti teksto ir tuo pačiu neprarasti emocinio krūvio: „ir galvojau apie tą vaiką  / apie tai, kad užaugau / ir kad perplaukiau jūrą“ (p. 37).

                             Apibendrinant būtų galima teigti, jog ne sostinėje gyvenančių autorių gausa ir unikalumas praturtina Lietuvos poetinį peizažą raiškos spalvomis, temų įvairove, stilistiniais savitumais. Rastume inovatyvių, stereotipus laužančių eilučių ir tekstų, alsuojančių nostalgija, artimų klasikinės eilėdaros dvasiai; ir dievoieškos pastangų ir fantasmagorinės erdvės konstravimo; ir laikmečių kaitoje nedylančių tematikų (individo įsivietinimo problemos, senkančio laiko pajautos) konstatavimo ir materijos invazijos į tekstus; ir išpažintinės (potyrių) poezijos atverčių, ir socialinių, ekonominių problemų išryškinimo; ir agrarinio peizažo, ir urbanistinių vaizdų. Geografiškai nutolę nuo Vilniaus socialiniai burbulai, bendruomenės, besiformuojančios sociokultūriniu pagrindu, pasižymi kūrybos margumu gerąja prasme ir neigia hipotetinių kaltinimų provincialumu galimybę. Galų gale, raidės sukasi ne aplink koordinates ir net ne aplink žmogaus ašį. Gerame eilėraštyje kalba sukasi apie skaudantį žodį. Nerandantį vietos.