Įdagai formoje

Tomas Vyšniauskas

Indrė Larssen. Indo degimas. Eilėraščiai. 58 sapnai, 2026. 128 p.

Formos ir turinio takoskyros problematika nesvetima poezijai. Plačiąja prasme suvokiama esmės – regimybės skirtis gali paskatinti detalesnę taros – užpildo, materijos – transcendencijos, daiktiškumo – gyvasties sąveikų analizę. Iš Anykščių kilusi, šiuo metu Norvegijoje gyvenanti rašytoje Indrė Larssen savo pirmąjį poezijos rinkinį pavadino „Indo degimas“ (2026 m. išleido „58 sapnai“) tuo tarsi sufleruodama būsimam skaitytojui dėmesį formos (išorės) vaidmeniui būtyje. 

Pradėjus skaityti knygą, dėmesys krypsta į namų, kaip konkretaus reiškinio ir vietos (įsiprasminimo aspektu) sąvokų sintezę. Namai suvokiami ne koordinatėmis ar statybiniais parametrais, o kaip priklausomumas kažkam, egzistavimas „tiesiog“, tampant visumos dalimi: „štai stovi / vaikelis / atradęs namus / ant tilto / virš džiaugsmo / virš tamsos“ (p. 15). Kita vertus, neįmanoma eliminuoti sentimentų, asmeniškumų, kitaip tariant, subjektyviosios energetinės konkretaus daikto įkrovos vertinant aplinką. Taip atsiranda grįžtamasis asmeninės erdvės ir kosmoso ryšys: „vaikeli, košės ar blynų? / ir plyšta uždanga / jo neaprėpiamo / ryto“ (p. 23). Eilėraštyje „Atodūsis“ individo – vietos ryšys dar labiau persipynęs, o erdvė prilyginama būsenai: „dabar esu ten / kur melstis / nebegalima – // o gal esu ši vieta (p. 28). Namų svarba įdomiai integruojama į amžinybės vilties paiešką eilutėse: „Namie pasiliko / žibintas; visa – tamsyn / rodos, mirtum, o / mirties – tai / nėra…“ (p. 59).

Knygoje neretai persimaišo skirtingi daiktiškumo lygmenys. Riba tarp materijos plačiąja prasme, gamtos reiškinių, pasaulio, abstrakcijų (apibūdintų fiziniais parametrais), buityje aptinkamų daiktų ir individo kūniškumo tekstuose dažnai nykstamai plonėja. Eilutėse „ir rūko /  popieriumi aklinai / uždengti šįryt / langai“ (p. 45) atsiskleidžia pastanga „įžeminti“, padaryti juslėmis apžiuopiamą reiškinį, taip tarsi suteikiant erdvei konkretesnių, vietos, savybių. Panašiai išskiriama ir pojūčio – suvokimo riba. Neretai jausmui suteikiant viršenybę („tylos nėr, / niekio nėr, / nė klausimo… // nes – / širdis (p. 67). Ne viename eilėraštyje gamta įgauna sakralumo atspalvių, joje lyrinis subektas junta Visuresančiojo potėpį. Religinio fragmento bei gamtos objektų persipynimą galima pastebėti eilutėse: „ten vaikšto / du strazdai, / neieškodami / nieko, // nusileidę / mano / vakaro / poteriuos“ (p. 127). Aplinkos sakralumo pojūtį dar labiau sustiprina dažnokai pasitaikantis kalbėjimas „kažkam“: „Tas stygos virpėjimas – / auštančio / tavo / ryto // lašeliuos (p. 49). Paskutinis rinkinio skyrius tarytum trina ribas tarp individo, gamtos reiškinių, pojūčių, taip suformuodamas virš buities kylančią išsipildymo energetiką – savotišką, veik nerealią, meditatyvią erdvę. Erdvę, neigiančią materiją ir suteikiančią nedrąsią amžinybės viltį: „menu, dainuoji – / ir mintys / vaikšto, / nesiekdamos / antkapių“ (p. 122). 

Skaitytojas aptiks nemažai dievoieškos motyvų. Subtiliai užmaskuotų po būties laikinumo akcentų vualiu – nėra pabrėžtinio garbinimo ar egzalto, veikiau pastanga ieškant amžinybės sąlygos paneigti materijos nyksmą ir pabaigos faktą. Ir tada esmė pasirodo „…odos neturėjime“ (p. 71). Aidas, gaudesys, pėdsakas, paliktas patyrus nušvitimą, suvokiami kaip išeities galimybė: „paliks švelnų / gaudesį – / iki šiol buvau / indas / įskilęs“ (p. 86). Rinkinyje itin akcentuojamas indo motyvas tarytum simbolizuoja esmės viršenybę prieš apvalkalą, regimąją formą. Vis dėlto visiškai nuneigti materijos svarbos neišeitų. Kaip vietovė, konkrečių koordinačių, fizinių parametrų apibūdinama erdvė turi įsiprasminimo svarbą, taip kūniškumo, esaties, materijos lipdymas, „indo degimas“, gali tapti sąlyga sielos skaidrėjimui. Juk „pasaulis tebelaukia / tavęs, veidu / atsisukant, // ir išliejant save – / perkūnuos / nubrendusią / vasarą (p. 93).    

                                           Raiškoje dominuoja romus, santūrus bylojimas. Nusivylimo, pykčio užuomazgų egzistavimą atspindinčios frazės „piktas vaikas buvau / pikčiausias iš benamių“ (p. 19), „elgetą beugnėm akim“ (p. 76), „maldoj / iki siaubo / nusmailintu / durklu“ (p. 89), „ištrešusios lapijos“ (p. 73) tarytum rodo pastangą estetizuoti pasaulį netgi suvokiant jo netobulumą. Tokį įspūdį dar labiau sustiprina vienas kitas retesnis (kartais ir archaiškesnis) žodelis ar deminutyvų naudojimas. Knygoje yra ne vienas pabandymas „ištraukti“ reiškinius iš jiems įprasto konteksto, prigimtinių savybių konplekso sukuriant lengvai paradoksalų materijos – abstrakcijos ryšį: „į vakarą, / suvarstytą / laidų“ (p. 16), „prigulk – / ir susigers / praeitis“ (p. 35), „tyliai švenčia / juodos žolynų bažnyčios“ (p. 61) ir pan. Greta indo įvaizdžio dažnas yra ir tylos motyvas. Tyla suvokiama veikiau kaip prieglobstis, kaip „žydinti, viską išteisinanti“ realybė, nei kaip tuštuma. Tekstuose nemažai nuorodų į literatūros, meno pasaulio personažus ar fragmentus. Reikėtų pastebeti ir nuoseklų knygos tekstų dėliojimą – nuo prisiminimų apie vaikystę, namus, ištakas iki daiktiškumo nyksmo bei levitavimo transcendentinėje erdvėje besibaigiant rinkiniui. 

Abibendrinant būtų galima teigti, jog I. Larssen „Indo degimas“ – vientisa, nuosekli, subtilios raiškos knyga apie materijos blukinimą, formos tobulinimą skaidrinant sielą. Amžinybės sąlyga išpildoma trinant ribas tarp aplinkos elementų, lyrinio subjekto jausenų, religijos atributikos. Iškeliant pojūčio, kontempliacijos viršenybę prieš juslinį suvokimą, transformuojant pasaulį, perkeliant jį į beorę transcendencijos, jausenų, prisiminimų erdvę ieškoma išsipildymo (kitaip tariant – pilnatvės ) galimybės. Kas gi lieka kūnams ir daiktams sunykus? „Ir / lieku tik / kvėpavimas; // oras – / lyg klausimas“ (p. 114), – konstatuoja rinkinio lyrinis subjektas. Ir plevena tame amžiname klausime atsakymas apie egzistavimą. Po to. Kai indai sudūlėja.