Išsicentravimai

Tomas Vyšniauskas

                      Jau daugiau nei dešimtmetį vasarai persiritus į antrąją pusę pasirodo almanachas „Atokios stotys“. Pasak leidinio sumanytojų ir puoselėtojų, tai rinkinys, kuriame glaudžiasi Lietuvos periferijoje ir užsienyje gyvenančių poetų kūryba. Atokus geografiniu požiūriu toli gražu nereiškia, jog šių autorių kūryba nutolusi nuo poezijos kertinių vertybių formos, turinio ar kokybės prasme. Dažnai nutolimas nuo centro įtakų, socialinių ir kūrybinių burbulų suteikia atokiau gyvenančių autorių kūrybai savitumo, unikalesnio atspalvio. 2025 metų almanachas margas autorių (jų yra 31) įvairove: greta gerai atpažįstamų vyresnės kartos atstovų (D. Zelčiūtės, A. Ruseckaitės, K. Platelio, V. Kazielos ir kt.), publikuojami tiek įsitvirtinę literatūriniame lauke jaunesnės bangos autoriai (A. Veiknys, N. Cibulskas, R. Čičelis, R. Vyžintaitė-Lajienė), tiek mažiau (dažnai nepelnytai) pastebimi vardai (R. Milerytė, L. Ripskytė, A. Lukšaitė-Lapinskienė ir kt.), tiek ir pradedantys savo poetinį kelią poetai (A. Ližaitytė, R. Pikčiūnas). Tokia autorių imtis leidžia skaitytojui tikėtis gana plataus temų, stiliaus, raiškos diapazono.

                      Almanachas prasideda A. Veiknio tekstais. Juose tai, kas būdinga šio poeto kūrybai: klasikos dvelksmas taisyklinguose ir nebanaliuose rimuose, aplinkos stebėsena, mikro ir makro pasaulių tapatumo įžvelgimas ir emocinis krūvis. Publikacijoje juntamas senkančio laiko išjautimas, materijos netvarumas ir  neįprastybės reiškiniuose pastebėjimas („aklas, ak, suakmenėjęs – / aidi angelas baisus“ (p. 6). Būties trapumas, įtakojamas nūdienos realijų, karo fono juntamas S. Birgelio eilėraščiuose. Anapusybės paieška iškyla tarytum nedrąsus egzistencijos pratęsimas: „Šiandien po pietų / Vėl sutiksiu ją / Besišypsančią / Iš antkapio nuotraukos“ (p. 119). Karo dvelksmas juntamas ne viename L. Ripskytės tekste. Tokia aktualija įpinama į kiek mistifikuotą ir dramatizuojant tirščiau estetizuotą raišką: „…Kilo garas / Nuo kūnų, verdančių iš neapykantos ir meilės trūkio, / O šūviai ėjo tarsi morzės abėcėlė“ (p. 154). A. Jakštas gręžiasi į prisiminimų pasaulį, suvokdamas laiko tirpsmą: „Jų neatkartos gegutė / Virš kapo skrisdama“ (p. 128). Aplinkos kitimo laiko atkarpose reiškinį pabrėžia D. Molytė-Lukauskienė: „išmeta į krantą lyg smėlėtą žuvį / iš kito tūkstantmečio kitame laike“ (p. 190). Viskas kinta, senoji pirtis virsta malkine, ir nebėra tų dienų kai „moterys tuo metu gimdydavo daug vaikų“ (p. 187). Nostalgija, meile gimtam kraštui, gamtai, vertybėms persmelkti R. Vanago tekstai: „… čiulbantis medis! // Koks vaikas aš, / Koks vaikas aš, / Po juo suglumęs“ (p. 141). Emocinį krūvį, nostalgiją, senkančio laiko įsisąmoninimo dramą skleidžia A. Ruseckaitės tekstai. Juose aplinkos objektai, gamtos reiškiniai švelniai sakralizuojami, išryškinamas glaudus ryšys su žmogaus lemtimi: „Tai ką, žmogeli, esi tik nukryžiuotas vabalėlis, / kai net gegutė bejėgė iškukuot…“ (p. 70). Greta vietos dimensijos, laiko matmens svarba išryškinama ir Č. Skaržinsko tekstuose: „ir datos išblanksta iš lėto / užgęsta bespalvis ekranas“ (p. 92). Kai „išteka laikas“, „lieka tuštumos / vėjų aruoduose / ir tik skamba / tik geliančiai / skamba / ledo perkusija“ (p. 195), – jausenos, aplinkos ir tirpstančių akimirkų ryšį perteikia A. Lukšaitė- Lapinskienė. Laiko matmuo, jo subjektyvusis suvokimas svarbus ir S. Ruseckienės eilėraščio subjektui. Į vieną visumą susipina tėkmė, gamtos reiškiniai, individo vidinis pasaulis: „Tokios vaiskios žaros / Lėtojo laiko dienai kartojantis, / Žodžių vitražams susipinant – / Mums (p. 229).  

                      D. Zelčiūtės publikacijoje dievoieškos motyvai persipina su netekties įsisąmoninimu, ilgesiu ir nedrąsia amžinybės viltimi. Esama būtis neretai individui sėja kančią, o ateities šviesios spalvos netvarios, išbandymai priimami kaip neišvengiama lemties dalis, sąlyga atsinaujinimui (tegul ir skausmingam): „Kristaus kančia / pagaliau išleidi šaknis / užaugs mano medis / apsipylęs kraujo žiedais“ (p. 20). Bibliniai motyvai padeda K. Poderytės tekstų lyriniam subjektui išreikšti jausenas melancholiškai pabrėžiant žmogiškosios esaties silpnumą ir kovą su nuodėme: „Aš tau niekad nesakiau, kad / sukuosi Salomės svaigiam sūkury, / kad slibinui galvą / nukirsdint liepiau“ (p. 173). Sakralinei poezijai priskirtinuose R. Čičelio tekstuose nedaugžodžiaujant, fragmentiškai, išraiškingų asociacijų pagalba vyksta pokalbis su Kūrėju. Buities elementai, gamtos reiškiniai, mistifikuota vizija persipina ieškant Aukščiausiojo potėpio ir kontakto su Juo: „Rago linkis. / Aušros pažadas. / Vaisiai svyra. / Sena Tavo skraistė. // Rašau blyškias raides!“ (p. 178). Dvasininkas ir poetas J. Jasėnas Aukščiausiojo potėpį įžvelgia kasdieniniuose reiškiniuose, daiktiškajame pasaulyje. Tuo pačiu nevengia ir žaismingai pažvelgti į ganytojo (o ir ne tik) kasdienybę: „O Viešpatie tiek pastangų įdėjau / Kaip dauguma ir tie velniop nuėjo“ (p. 243). 

                      V. Kaziela savo eilėraščiuose lieka ištikimas taupiam žodžiui, kone haiku lygmens individo – aplinkos vienio kontempliacijai, Aukščiausiojo dvelksmo pojūčiui, laiko tėkmės įsisąmoninimui. Susitapatinimą su gamtos reiškiniais ir cikliškumo / baigties aiškios takoskyros nebuvimą atspindi eilutės: „ir žiūrėjau į ežerą / stiklėjantį jo paviršių / į ant jo besileidžiančius / alksnio lapus // buvo ruduo / tikriausiai“ (p. 26). Lyrinio subjekto „ištirpimas“ makropasaulyje ir to pasaulio atspindėjimas vidiniame išgyvenime ryškus aukštaičių uteniškių tarme rašytuose R. Katinaitės- Lumpickienės eilėraščiuose: „išdžiūvusių viksvų balsais / šnarėjau / kokia ana yr / kų veikia“ (p. 83).  A. Ližaitytės tekstams būdingas individo susitapatinimas su gamta, susiliejimas su aplinka. Jausenos perteikiamos aplinkos objektų pagalba taip asmenybę suvokiant neatsiejama visumos dalimi, tuo pačiu „sužmoginant“ ir makropasaulio reiškinius: „Nepaisant rievių grublėtumo – šerdis švelni. / Minkštutėlė“ (p. 224). Realaus pasaulio, materijos svarbą (galgi net būtiną sąlygą) žmogaus egzistencijai pabrėžia ir R. Suchodolskytė-Neniškienė: „iškritusi iš rėmo / nebesugrįši / tau reikia / jūros kriauklių / ošimo“ (p. 265). R. Pikčiūnas savo tekstuose kaip tik atskiria būseną, nematerialų pradą nuo daiktiškosios prigimties, taip tarsi pabrėždamas skausmo (ar kitos jausenos) neapibrėžiamumą ir viršenybę hierarchijoje: „visa kita / kas netelpa į / oranžeriją // dar // žodžių iškamšos ir / išnaros ir // mažyčiai / tįstantys kūneliai“ (p. 254). Tarsi priešingybė anksčiau minėtų autorių subtiliai raiškai šmėsteli drąsūs R. Milerytės tekstai, atviri ir aštriai tarsi skalpeliu skrodžiantys sugrubusią realybės odą, išryškinantys individo integracijos į negailestingą pasaulį komplikuotumą: „Reikia iššaukti lietų, / Norint labai susikaupti. / Tam, kad beveik negirdėtum / Šuns. Šunį spardo vaikai“ (p. 158). Ironija, šiurkštesnės raiškos blyksniai G. Lukšaitės tekstuose taip pat tarsi atspindi aplinkos netvarumą ir sudėtingas pastangas priimti svetimą ir atšiaurų pasaulį, primestus gyvensenos bruožus: „Iki užauga ir gali juos nusimesti / Kaip ne savo, kaip prievarta / Apvilktą odą“ (p. 281).

                      Daiktiškumas („Mano meilė yra daiktiška“ (p. 78), aplinkos objektų vardijimas, pastanga subjekto jausenas išreikšti supančių reiškinių pagalba būdingas E. Karnauskaitės tekstams: „…traukiausi kaip aguona į juodas mažas / sudžiūvusias sėklas akys pasidarė didelės / ir kiauros kaip rėtis per jas pati išbirau“ (p. 77). Buities elementų gausu ir D. Paklonskaitės kūryboje – įprasti daiktai, kasdienybės procesai (televizijos serialai, vizitai pas gydytojus, benamis stotyje) tarytum kiautas vidinio pasaulio esačiai: „jūs mano ginklai / šarvai / ir skydai // o už kiekvieno pritilę žiogeliai / budriai saugo vidinę gyvenimo pusę“ (p. 117). Aplinkos objektus, gamtos reiškinius procesams ir būsenai išraiškingiau aprašyti pasitelkia V. Adomavičienė: „kiekvienas puslapis tryliktas / kiekviena raidė it baikšti kanarėlė“ (p. 208) ir R. Juškevičiūtė-Mockeliūnienė: „Slidžios lyg pažvyniui / žuvies oda / Minčių medūzos / Plaukioja. / Nenusidegink“ (p. 222). 

                      Alegorijos, eseistikos, filosofinės mąstysenos atspalviais dvelkia K. Platelio tekstai. Visuomeninių procesų apmąstyme, socialinėse tematikose, kasdieniniuose reiškiniuose (medžioklė, taros grąžinimas, grožio įtaka būtyje) iškyla amžinoji formos ir turinio skirties problematika. Juk galiausiai dažnas objektas „pastovi, pažiūri į sniegą už lango, paskui pabyra / snaigėmis tarsi nebuvęs“ (p. 36). Su švelnia ironija, žodžio žaisme į socialinius procesus ir progresą žvelgia L. Umbrasas: „pasaulis kraustosi iš / proto kraustosi / iš vienos lentynėlės / kraustomės į kitą“ (p. 100).

Jaunesnės kartos poeto N. Cibulsko tekstuose persipina moderniosios kasdienybės elementai (videožaidimai, prekybos centras) su laiko išbandymus išlaikiusiais gamtos reiškiniais. Toje persipynimo išdavoje formuojasi įdomus paradokso efektas, perkeliantis vyksmą į santūros siurrealizmo pasaulį neeliminuojant ir emocinio prado, subjekto vidinio pasaulio: „norėčiau tokio paprasto pasaulio / sugyvenančio su savimi // spygliuoto pumpuro“ (p. 55). Vidinio pasaulio integracija į visumą, aplinkos – individo vienio akcentavimas būdingas ir R. Vyžintaitės-Lajienės tekstams, perkonstruojantiems tikrovę, ištraukiantiems objektus iš jiems įprastų savybių konteksto: „esmė – tamsoje / po šonkaulių debesim / po žemės mėsa / rašale“ (p. 62). Mistifikuotą, paradoksalų pasaulį, išeinantį iš prisiminimų apie kasdieniškus reiškinius rėmų, savo tekste kuria B. Grašytė-Black: „Dvirenčiam šulinį tamsi laumė / Mirko neišskalbiamą / Savo suknelės kraštą – / Rugpjūčio pabaigą“ (p. 276).

                      Almanachą „Atokios stotys“ laikyčiau savotišku stilizuotu ir margu laikmečio metraščiu. Jame skirtingų autorių požiūriais, žvilgsniais, plunksnomis, rašikliais ir /ar klaviatūromis perteikiamos būsenos, įtakotos aplinkoje vykstančių procesų, aprėdytų kertinių poezijos pamatinių vertybių apdarais. Senkančio laiko pojūtis, mirties dvelksmas, plačiąja prasme būties netvarumas dar labiau išryškėja pasaulio ydų (karo, visuomeninių slinkčių, invazinės technologijų spartos) akivaizdoje. Šių iššūkių pasekoje formuojasi saviti skirtingų autorių pasauliai, taikiai sutelpantys „Atokių stočių“ puslapiuose. Besiskiriantys autorių braižu, derantys tematikomis ir energetika, papildanys vienas kitą tekstai. Raiškos spektras varijuoja nuo romaus nostalgiško žodžio iki paradoksalių ryšių išryškinimo ar šiurkštesne fraze išreikštos sunkiai tramdomos emocijos, nuo atsigręžimo į aplinkos daiktiškumą iki sakralios Anapusybės vilties. Ir iš to žodžio virpulio, ateities neužtikrintumo visi atokumai bent per raidę suartėja.