Prie palinkusios obels

1959 m. lspkričio 19 d. Merkinės vienkiemyje gimė poetas, eseistas Stasys Stacevičius

Pavažiavus du kilometrus nuo Merkinės Nedzingės link neseniai nutiestu plentu, dešinėje pusėje, tolėliau nuo kelio, rausvame vakaro horizonte išnyra su senoviška dviejų galų dzūkiška sodyba.

Senos obelys nežinia kiek vasarų augina naują derlių. Kai kurios jau gerokai palinkusios prie žemės. Gal prieš šimtą ar daugiau metų sodintos. Užsuksiu, staiga nusprendžiu, važiuodamas į savo gimtąjį kaimą Kučiūnus, besiribojančius su Gudakiemio, Masališkių, Mantvilų ir  Lemkaraiščio kaimais. Senokai nesusitikau su Stasiu. Anksčiau, kai rečiau susitikdavome, dažnokai telefonu pasikalbėdavome. Bet tuo aparatu lyg ir formaliai viskas – be aplinkos dvelksmo, skvarbaus, protingo Stasio akių žvilgsnio, skaitomų eilėraščių.

Labai norisi pabūti jo sodyboje, kurioje tvyro, ypač vakarais, kažkokia magiška tyla. O ir vėjuotą dieną ten, tarp senų obelų, aukštų kriaušių, daugybės kitų vaismedžių – daug tylos. Sakyčiau, kalbančios, tik Stasiui girdimos. Supratau, kodėl jis iš savo sodybos niekur nenorėjo išvažiuoti, gyventi mieste. Suku įprastu keliu, nors ir žinau, kad šįkart Stasio neberasiu, kaip dažnai jį sutikdavau išėjusį parūkyti prie gonkelių arba tolėliau – šalia palinkusios obels. Bet turiu aplankyti, nors jo čia ir nėra. Jis paliko senų obelų tylą, kuri jam tapo atrama, dažnu leitmotyvu poetiniame gyvenime.

Norėjosi ir vėl užsukti į į poeto, eseisto ir publicisto Stasio Stacevičiaus sodybą, Merkinės vienkiemį, kuriame jis 1959 m. lapkričio 19 d. gimė, su pertraukomis gyveno, leido paskutines savo gyvenimo dienas. Išėjo jis jaunas – buvo vos 53-ejų. Sakyčiau, pačiame kūrybinės brandos amžiuje. Turėjo ir toliau kurti: savitai, įsimenančiai, ateičiai. Kokios svarios Stasio poezijos knygos „Toli kriokliai“, „Juodoji“, „Luktelės ūkaujančių Bedugnis“, „Ne ėriukai nakty“, „Stiklinė“, parašytose paskutiniais jo gyvenimo dešimtmečiais. Laukiau naujų Stasio poezijos knygų. Po 2012 m. poezijos knygos „Stiklinė“ pristatymo Vilniuje, Rašytojų klube, Stasys dalijosi naujomis kūrybinėmis idėjomis. Į jo sodą, kai paskutinį kartą susitikome, jau nuo Merkinės pusės, laukais graudulingai tyliai slinko ruduo. Skaitėme Stasio eilėraščius. Labai įsiminė žodžiai:

Skaidraus liūdesio tau. Tyloje. Ir kituos
tikėjimuose, suvokimuos, troškimuos.
Stiklinėj verandoje švyti ruduo
ir gyvas vanduo laužia šviesą stiklinėj.

Ilgai vakarojome. Pasirodo, kartu – paskutinį kartą. Poeto kūrybos gija nutrūko tų pačių metų gruodžio 18 d. – jį pasiglemžė tą naktį siautusi pūga. Tik kone po mėnesio – 2013 m. sausio 10-ąją – poetas aptiktas maždaug 200 metrų nuo giminaičio Gudakiemio kaimo ūkininko Vytauto Raulonio, sodybos. Pastebėjo poeto kūną aptirpus sniegui. Maždaug 11 val. man į Vilnių paskambino ūkininkas ir pranešė šią naujieną. Po gausių paieškų poeto kūnas buvo rastas atsitiktinai. 

Važiavau tada labai liūdnas į Merkinės šarvojimo salę. Tačiau – ne atsisveikinti su Stasiu, o dar kartą jį aplankyti. Kaip ir dabar – užsukau į jo sodybą. Kažkas galingai traukia. Jeigu ir nesutiksiu jo sename sode, nors jo dvasią pajusiu po palinkusia obelimi. Ta palinkusi obelis, jeigu ji dar ir kitais metais žaliuos ir nokins obuolius, surasiu Stasį… Prie šios obels yra suolų ir staliukas. Kartais prie šios obels Stasys rašydavo. Sode auga daug gražių, tiesių obelų, bet kažkodėl Stasys labiausiai mėgdavo po palinkusia prisėsti. Gal ji priminė kažką liūdno iš vaikystės, o ir vėlesnį, ne visada švelnų gyvenimą?

Obelis panaši į žmogų. Gal nuo gyvenimo palinkusį, bet nepalūžtantį. Jam tos obels, atrodo, buvo labai gaila. Jis vis delnu paglostydavo medžio tvirtą kamieną. Negarsiai ištardavo netikėtai iš pasąmonės išplaukusias eilėraščio eilutes. Kartą vakare, kai užsukau pas Stasį, galvojau, kad prakalbo palinkusi obelis – prietemoje sunku darėsi įžiūrėti nedidelio ūgio poetą… Viešpatavo šilto rugpjūčio vakaro tyla. Dangaus horizonte jau ryškėjo viešpaties akys – gailios, smelkiančios. Į poeziją dažnai ir ateinama iš gražaus, gilaus liūdesio – didelės vilties.     

Po palinkusia obelimi prisimenu Stasį – vaikystės, jaunystės bičiulį. Kartu dirbome įvairių laikraščių redakcijose. Gimėme netoli vienas kito – jo ir mano tėvų sodybas skyrė maždaug pusantro kilometro. Baigėme tą pačią Merkinės Rojaus Mizaros vidurinę mokyklą. Stasys pirmąją eilėraščių knygą „Vienkiemio valanda“ išleido sulaukęs, sakyčiau, brandaus – 32-ejų metų – amžiaus. Simboliu Lietuvai tapusiais 1990-aisiais. Pirmajame poezijos rinkinyje dominavo ketureilis – gyvas dzūkiškas žodis. Posmose glaudėsi krašto istorija, gamta, tyli, sava būtis, ryškėjo palinkusios obels leitmotyvas. Sužavėjo debiutas. Vėliau poetas ėmė tolti nuo ketureilio. Paklaustas, kodėl, man netikėtai atsakė: „Nenoriu būti panašus į Joną Strielkūną.“ Ar buvo panašus? Jau „Vienkiemio valandoje“ Stasys išsiskyrė savitu poetiniu stiliumi, netikėta minčių raiška. 

Stasio eilėraščio struktūra, poetinis laukas kito –  ieškota, maištauta, atrasta. Kalba faktai:  2001 m. S. Stacevičius – „Poezijos pavasario“ laureatas. Nuskynė kitų premijų laurus. Iš šalies atrodytų, lengvai, be išorinių ar kitokių jėgų pasipriešinimo. Vis dėlto nelengvai ėjo į pripažinimą, nes poetui nebūna lengvo kelio. Ėjo kaip į mūšį. Iš tylos – po žingsnį –  į kalbančią tylą – seniausią pasaulio kalbą. Kuri, atrodo, gražiausiai išsiskleidė prie palinkusios obels… Prie jos ir aš šįkart ilgėliau sustoju. Galvoju, ką ta palinkusi obelis visą gyvenimą reiškė Stasiui, simbolizavo? Gal nuo karų, okupacijų gniuždytą Lietuvą? Žmogaus laisvę? Veikiausiai ir vieną, ir kitą, nes laisvė ir Lietuva – sąvokos, glaudžiai susijusios. Sesės. Andai Stasys rašė: 

Bėga vilkai. Man gaila
mano laiko, laisvėn neleisto.
Bėga vilkai. Jų kailiai
pilki, o gyvenimai skaistūs…

Nežinau, bet spėju, kad šios eilėraščio eilutės veikiausiai buvo sukurtos prie palinkusios obels. Kaip dažnai – vakare. Stoviu prie palinkusios obels ir nepajuntu, kad kone valandą užsibūnu Stasio sodyboje. Tyla tokia apgaubusi, įsismelkusi į rugpjūčio vakarą. Vis ryškesnės dangaus akys. Regis, jos žiūri į mane iš viršaus. Jaučiu, ir Stasys iš aukštai mane mato. Paskendęs mintyse prisimenu dar ne vieną į atmintį įsirėžusį Stasio eilėraštį. Vėl norėčiau tyliai kaip vaikas deklamuoti. Tačiau staiga į gyvenimo realybę grąžina ant žemės bumbtelėjęs didokas obuolys. Žiū – ogi nuo palinkusios obels. Paimu ir išsinešu delne. Jau spėjusį aprasoti. Reikia suskubti, kol visiškai nesutemo, nors tėviškė ir netoli. Ne paskutinį kartą pasimatau, Stasy, su tavimi prie tavo palinkusios obels… Dar sugrįšiu. Ne kartą.

Česlovas Skaržinskas

Autoriaus nuotrauka