2024-04-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Latvių poezijos vertimai

Ilga  Sarcevičia

Baltos akimirkos

Aplinkui vasara,

baltos lelijos žydi

ir svaiginančiai kvepia.

Baltas drugelis skrenda

ir baltą dobilo žiedą suranda.

Baltą smėlį glamonėja švelniai

Jūra prigludusi prie kranto.

Saulė  leidžiasi,

spindinti šviesa į jūrą krinta,

iš debesų properšos

spindulių strėlės  sminga.

Ar žmogaus gyvenimas

taip pat išnyksta                       

palikdamas šviesos versmes?

***

Kokia oranžinė žara!

Tai laiko tarpsnis –

gyvenimo man skirta atkarpa.

Noksta ant šakų obuoliai

ir žydi gėlės,

upė į tolį vinguriuoja,

debesys atsispindi balti…

                      Kas liks po manęs

                      pasauly šiame?

                      Viena minčių kupina diena,

                      šviesi akimirka viena,

                      lelija kvapni balta.

***

Ar moki tu kaip saulė šviesti

ir vėl prigesusias širdis įžiebti?

Ar tavyje dar šilumos yra,

kuria gali pasidalinti,

kad nesustingtų siela vieniša?

Pasiimk viską, ką gyvenime

saulė pasėjo,

ir pasaulį aplinkui apšvieski.

***

Rugpjūčio dienos ramios ir gaivios,

plakasi bangos į Dauguvos krantą…

Kyla migla virš pievų gėlėtų,

išblėsta ir nyksta kaip nakties ilgesys.

Laumžirgiai skraido ir drugeliai balti,

mintys klajūnės veržias tolyn, –

nenuilsta, nerimsta, bet ieško ir

klausia, įsako ir ragina, nes –

                      gyvenimas – akimirka,

                      žemėje šioj

spindulys nuostabus,

pripildyti kurį

tik tu pats gali.

***

Pražydo viržiai miško vingyje –

tokie maži rausvi su violetiniais žiedeliais,

jų aromatas vienišumo skausmu gelia.

Tai – mano pragyventi metai,

juos žodžiai du nusako, tai –

Mano Metai.

***

Aš nežinau, ar taip galiu –

iš nieko šį gyvenimą sukurti.

Man reikia aušros

ir vakarės žaros,

vėjo dainos ir

snaigės baltos.

Gėlės man reikia

ir pievos žalios,

ir ilgesio, ir saulės,

ir širdies. Taip.

Širdžiai reikia širdies.

Aija Prince

***

Taip paprasta

gyventi šviesoje –

   nereikia uždegti žvakių,

   nereikia užkurti ugnies,

ir iš širdies į širdį šviesa

be kelio rodyklių

keliauja per tamsią naktį.

   Taip paprasta

   gyventi su meile,

   su šviesos spinduliais.

Tik surasti visą tą savyje

reikia paprasčiausiai

suspėti.

Laukimas

Baltas ievų kartumas įkrinta glėbin,

Ir tu šypsaisi…

Vėl pavasario burtai nusileido žemyn,

Bet tu kažko vis dar lauki?

Širdis stebuklo laukdama suvirpa –

Tarsi kažkas ateina…

Tik neramu, pro šalį kad nepraeitum.

***

Atverti naują lapą

ir nustebęs žvelgi – jis tuščias.

Viską reikia pradėti

Iš naujo, iš pradžių…

Pėdsakų neliko

audra

išžarstė

viską,

kas buvo.

Tikriausiai labai lijo

lietus.

Ir ašaros.

Paklausk erdvės platybės,

gal lietus derlingas lijo,

gal sūrus sūriausias buvo?

Iš tiesų, kad lyja – gerai,

mūsų siela tampa tyra.

***

Šį rudenį paukščiai skrenda žemai ir iš lėto,

Neturi vilties surasti namų šiam krašte.

Šį rudenį ilgesio paukščiai skrenda žemai ir iš lėto,

O juos lydi tyla tolimam kelyje.

Galbūt ištrūkti – skristi aukštai ir toli,

Gal aplankyti tolimiausius kraštus,

Galbūt ištrūkti – skristi aukštai ir toli,

Gal pamatyti, kaip noragai raiko laukus?

Kažkas pasilikti verčia ir sukti lizdus,

Kažkokia jėga, kažko pradžia.

Kažkas pasilikti verčia ir sukti lizdus,

Tačiau į kelią šaukia Pareiga.

***

Rytais, kai bunda paukščiai,

Rytais, kai bunda upė,

Rytais, kai bunda šviesa, –

Tu vėl išsiskleidi manyje.

Nueik ir atnešk man vėją,

Nueik ir atnešk aromatą,

Nueik ir atneški skonį,

Kurį praradau dar vakar.

Diena eis tolyn ir skambės,

Kol viskas manyje dar aidės.

Aš vėl surasiu save,

Ir vėl tik per tave.

***

Aš baltas mintis kaupiu

Keliu baltuoju aš einu

Į dangų veidą aš keliu

Einu šviesos keliu.

Stačiau aš savo namą

Ėjau kiekvieną dieną

Kiekvieną naktį sėjau

Sapnų savųjų vėją.

Ėjau, sėjau

Vien tik vėją

Neturiu namų.

Mes – iš mano svajų.  

 

 Iš latvių kalbos vertė Dzintra Elga Irbytė