
Ilga Sarcevičia
Baltos akimirkos
Aplinkui vasara,
baltos lelijos žydi
ir svaiginančiai kvepia.
Baltas drugelis skrenda
ir baltą dobilo žiedą suranda.
Baltą smėlį glamonėja švelniai
Jūra prigludusi prie kranto.
Saulė leidžiasi,
spindinti šviesa į jūrą krinta,
iš debesų properšos
spindulių strėlės sminga.
Ar žmogaus gyvenimas
taip pat išnyksta
palikdamas šviesos versmes?
***
Kokia oranžinė žara!
Tai laiko tarpsnis –
gyvenimo man skirta atkarpa.
Noksta ant šakų obuoliai
ir žydi gėlės,
upė į tolį vinguriuoja,
debesys atsispindi balti…
Kas liks po manęs
pasauly šiame?
Viena minčių kupina diena,
šviesi akimirka viena,
lelija kvapni balta.
***
Ar moki tu kaip saulė šviesti
ir vėl prigesusias širdis įžiebti?
Ar tavyje dar šilumos yra,
kuria gali pasidalinti,
kad nesustingtų siela vieniša?
Pasiimk viską, ką gyvenime
saulė pasėjo,
ir pasaulį aplinkui apšvieski.
***
Rugpjūčio dienos ramios ir gaivios,
plakasi bangos į Dauguvos krantą…
Kyla migla virš pievų gėlėtų,
išblėsta ir nyksta kaip nakties ilgesys.
Laumžirgiai skraido ir drugeliai balti,
mintys klajūnės veržias tolyn, –
nenuilsta, nerimsta, bet ieško ir
klausia, įsako ir ragina, nes –
gyvenimas – akimirka,
žemėje šioj
spindulys nuostabus,
pripildyti kurį
tik tu pats gali.
***
Pražydo viržiai miško vingyje –
tokie maži rausvi su violetiniais žiedeliais,
jų aromatas vienišumo skausmu gelia.
Tai – mano pragyventi metai,
juos žodžiai du nusako, tai –
Mano Metai.
***
Aš nežinau, ar taip galiu –
iš nieko šį gyvenimą sukurti.
Man reikia aušros
ir vakarės žaros,
vėjo dainos ir
snaigės baltos.
Gėlės man reikia
ir pievos žalios,
ir ilgesio, ir saulės,
ir širdies. Taip.
Širdžiai reikia širdies.
Aija Prince
***
Taip paprasta
gyventi šviesoje –
nereikia uždegti žvakių,
nereikia užkurti ugnies,
ir iš širdies į širdį šviesa
be kelio rodyklių
keliauja per tamsią naktį.
Taip paprasta
gyventi su meile,
su šviesos spinduliais.
Tik surasti visą tą savyje
reikia paprasčiausiai
suspėti.
Laukimas
Baltas ievų kartumas įkrinta glėbin,
Ir tu šypsaisi…
Vėl pavasario burtai nusileido žemyn,
Bet tu kažko vis dar lauki?
Širdis stebuklo laukdama suvirpa –
Tarsi kažkas ateina…
Tik neramu, pro šalį kad nepraeitum.
***
Atverti naują lapą
ir nustebęs žvelgi – jis tuščias.
Viską reikia pradėti
Iš naujo, iš pradžių…
Pėdsakų neliko
audra
išžarstė
viską,
kas buvo.
Tikriausiai labai lijo
lietus.
Ir ašaros.
Paklausk erdvės platybės,
gal lietus derlingas lijo,
gal sūrus sūriausias buvo?
Iš tiesų, kad lyja – gerai,
mūsų siela tampa tyra.
***
Šį rudenį paukščiai skrenda žemai ir iš lėto,
Neturi vilties surasti namų šiam krašte.
Šį rudenį ilgesio paukščiai skrenda žemai ir iš lėto,
O juos lydi tyla tolimam kelyje.
Galbūt ištrūkti – skristi aukštai ir toli,
Gal aplankyti tolimiausius kraštus,
Galbūt ištrūkti – skristi aukštai ir toli,
Gal pamatyti, kaip noragai raiko laukus?
Kažkas pasilikti verčia ir sukti lizdus,
Kažkokia jėga, kažko pradžia.
Kažkas pasilikti verčia ir sukti lizdus,
Tačiau į kelią šaukia Pareiga.
***
Rytais, kai bunda paukščiai,
Rytais, kai bunda upė,
Rytais, kai bunda šviesa, –
Tu vėl išsiskleidi manyje.
Nueik ir atnešk man vėją,
Nueik ir atnešk aromatą,
Nueik ir atneški skonį,
Kurį praradau dar vakar.
Diena eis tolyn ir skambės,
Kol viskas manyje dar aidės.
Aš vėl surasiu save,
Ir vėl tik per tave.
***
Aš baltas mintis kaupiu
Keliu baltuoju aš einu
Į dangų veidą aš keliu
Einu šviesos keliu.
Stačiau aš savo namą
Ėjau kiekvieną dieną
Kiekvieną naktį sėjau
Sapnų savųjų vėją.
Ėjau, sėjau
Vien tik vėją
Neturiu namų.
Mes – iš mano svajų.
Iš latvių kalbos vertė Dzintra Elga Irbytė
Daugiau straipsnių
Birutės Jonuškaitės knygos pristatymas Utenoje
Česlovas Skaržinskas
Vakar Kultūros ministerijoje paskelbti šių metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai