2024-07-25

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

       Eugenija Liumaitė

****

   Jei esatis

                   tylus tavo balsas

                   per lietaus šniokštimą;

   Jeigu užutekis

                      neišsipildę troškimai,

                      ir praradimas nepaklūsta  gravitacijai,  

                      o smulkmenose užslėpta paslaptis, –

                      kitaip dėliosiu dienų mozaiką: 

                      neliesiu  net  mintimis

                     nežabotas akimirkas ,

 virtusias trofėjais.  –

                     Per ankšta naktis

                     samurajiškai prigimčiai…    

  Net be vėjarodės

                        ( anapus žinojimo)

                         paukščiai ir krentantys lapai

skrieja į   saulę.

                                           * * * *

                                                        Ūkanotas rytas

                                                        dovanojo skubėjimą –

                                                             nepajėgiu  eiti    į  saulę,

                                                         pritarti šaltiniui…

                                                                                      Šešėlių eisenoje  nusišypsau :

                                                                           dienos – be kvapo, skonio ,spalvos.

                                                                         Kol     drąsino remeza ,

                                                                           neliko  dvejonių

                                                                    Visybės saugotojui.

                                                                                      Ir…

                                                                      išsprogstant sekundai,

                                                                      virpanti naktis

                                                                      suskambo sutartinių  šviesa,

                                                                            vedė takai  barstyti

                                                                             pagonių aukurų pelenais. 

                                                        Jau nepriklausiau praeičiai. –

                                                         Čia želmenys gėrė erdvę,

                                                     plaikstėsi  vėjyje

                                                        organzinės  aušros, ir sunkėsi

                                                                             sunkėsi       tyluma  – – –

                                                                                                     mane persodino.

                                                                                          * * *

                                                                         Keistai… be dovanų                                                  

                                                                              aplankė Trys Karaliai :

                                                                               šypsojosi  kaltai

                                                                                                   lyg nekaltai .

                                                                                Nuščiuvo  vakaras

                                                                             visai     išbalęs,

                                                                                 ir   Dovydo žvaigždė 

                                                                                              pažiro   pelenais.

                                                                           Niūrokais  potėpiais

                                                                           tuščių arimų

                                                                           susigraudinęs rytas

                                                                                                        lėtai   tols.

                                                                        Giedos  Grigališką choralą

                                                                         nuodėmingi..      visažiniai,

                                                                          kol žvilgsnyje neliks kančios  –

                                                                                                                  ir kol

                                                                          tuščias     kelias  toly slėpsis.

                                                                              Kraitvežys   gyvenimas

                                                                                pasuks namo.

                                                                                             Maldos tie patys žodžiai

                                                                           Visagalį kviesis.- –

                                                                                Basi  išminčiai

                                                                            Motinystės skeptrą dovanos.

       *  *  *  *

 Dūžtančių laivų sakmė

  apie gyvenimą

  žaizdų neišgydys,

                   nepakeis  kraujo spalvos .

Tik  istoriją,

                   godžių monarchų lemiamą,

laikas niekins, degins –

                               atkartos.

Pildosi sapnai,

                       o raukšlės slepia šypseną.

Gims viena vaikystė po kitos:

  vėl  atsiveriant  pasauliui taip –

                                nuo riksmo.

Žeis atošvaistės –

                            ir neišduos klastos.

Kai takų neliks –

                   vien ūkas gaubiantis,

NEIŠNYKSI. NEIŠNYKSI…

                       tyla gaus.

Pažadėję sau    sparnus išsaugoti,

Neatskirsim žemės

                                nuo dangaus.

                                                                                                         Vasaros  fragmentas.

                                                             Liepos jūra

                                              vis   dūsauja,  šėlsta –

                                                                                                                   tau į šypseną sūkurį lieja…

                                                                                                                   Nekasdienišką ritmą pasėję,

                                                                                                                   prabėgom sutiktieji

                                                                                              nutolsta.

                                                             Tai, kas tikra –

                                                                                                                    nesaugant nedūžta.

                                                                                                                Prie smėlėtų vasarnamių liko…

                                                                                                                   Graviūra net trapiausia

                                                                                                        ant lūpų  ar stiklo

                                                                                                                                        laukimui paklūsta.

                                                                                                               Grįžk. Parvežk,

                                                                                                                   ką  prarast neįmanoma:

                                                                                                                   kas nedyla, nesensta – vis spindi.

                                                                                                                    Jausmų šokį savy sutalpinsiu .

                                                                                                             Panų fleitom

                                                                                                                   praeiviams  išdalomą.