2024-04-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Linas Umbrasas

*

mano močiutė

eigulio duktė

siuva

mažame dzūkijos

kaimelyje

dursto baltą

audeklą

baltiems partizanų

rūbams

mergaitė

baltais

piršteliais

bijo

kad suduš

širdis

nuo tvinksėjimo

adatos sidabru

baltais dygsniais

baltais dygsniais

adatos sidabru

nauja

jos nepažįsta

iš tamsos

vyrai kalba

ar

neišduos

ar nepakišti

po ledu

*

kvepiantys liepomis

ir klevo žiedų

nosimis

priglaudžiantys

karštą vasaros

dieną

sruvantys liūtimis

lašančiais aukštyn

arba žemyn

kopiančiais

ar besileidžiančiais

žmonėmis

manimi tavimi

susitiksim

prie laiptų

arba ne

pabučiuosi

galbūt

kažkada taip

buvo

tai

tik laiptai

glotniai nulaižytais

nuglostytais

akmenimis

tvirtai įsikibę

pasirėmę į kalną

be jų niekaip

o be mūsų

kaip

nors

galbūt

kada

nors

*

Atslinko šiluma

bet tokia įtartina

kaip Mikės Pūkuotuko

bitės

dėl visa pikto

žieminės striukės

dar nelaidoju

jau vieną kartą

šiemet

išdūrė

*

 Amerikoje

mes gyvename

labai gerai

galime švęsti

dvi mamos

dienas

dvi tėčių

dienas

bet vaikai

vis tiek

svajoja apie

dvejas kalėdas

*

Kas yra

emigracija?

tai panašu į

teleportaciją

tik ką išrastu

ir netobulai

veikiančiu

teleporteriu

kai iki galo

nežinai

kiek savęs

negrįžtamai

palikai

anapus

*

mums iš jūsų

nieko nereikia

net Putino

tik atiduokit

pagrobtas

moteris ir

atimtus vaikus

pamirštos ir nebereikalingos

pasakos

šnara sudraskytuose

daugiabučiuose

pavasarį parkuose

Ir aikštynuose

žolė žalesnė nei

kraujo raudonis

anksčiau iš vaikystės

išaugo vaikai

net pumpurai

skuba suktis

iš miego

kol dar nevėlu

gyventi