Julius Keleras

muselės

galvodavau – muselės tai angelai,

braižantys tamsiai apskritimus ore

ten viskas tobula, teisingai nupiešta –

ore šitiek juk džiaugsmo,

ten niekas nesibaigia kaip vasaros

diena, išpaišyta nasturtom

oras yra visų, netgi muselių –

tai kodėl, už ką jo nematom

jei pasiseka tik nugirstam, kaip spiečius

veja ir veja jį plieskiant žibintui

lizdas

kalbėtis su tavim mėnesienoje

pašnibždom –

taip medkirtys kalbas

su stirta pagriautų pušų,

paruoštų išvežimui

kalbėtis su tavim taip lyg žinotum,

kad gali nebegrįžti,

niekur nebeišeiti

kaip nudrengta dieduko kepurė,

ant kabyklos po laidotuvių

kalbėtis su tavim, šniokščiant

Šventosios srovei, atšlaime

be perstojo cypiant šuniui,

tempiančiam šeimininką grįžti,

greičiau sugrįžti

kalbėtis su tavim kaip su palamdyta

nuotrauka, likusia pasibaigus pasauliui,

kaip su mylimos buto raktu –

vieninteliu, nepakeičiamu,

amžinam man paskolintu

kalbėtis lėtai, nuolat atsiprašant,

kad nepadėjai, negelbėjai juodą valandą,

kai saulė buvo aukšta,

kai dar pušys gyveno

ir jų šešėliai buvo dar tavo

kalbėtis lyjant, sningant, per miglas

ir rūkus, prikyštėje tau slepiant

įdiržusias rankas, kol mėlynoji zylė,

didumo sulig vyšnia, susuks lizdą

tau ir man, mano Ukmerge

piešdavau

raudonas lašančias linijas

žalias augančias linijas

piešdavau viską visur

kur neaugdavo tie juodi medžiai

slepiantys užkastus žmones

slepiantys nenupieštus mus

slepiantys mūsų šuns dubenėlį

negražų sulankstyta siela

slepiantys mūsų sodo obelis

atlapotais baltais marškiniais gegužį

norėjau nupiešt tau kažką

kur nebūtų linijų kur nieks nesibaigtų

kur nebūtų spalvų lyg gaisras

naikinančių viską ką buvom gerai paslėpę

liūdna pasaka

be galo trunkanti vasara

o diena trumpalaikė

trumpalaikiai lietūs

bet su pragiedruliais

ten toli mūsų niekas nelaukia

ilgam niekas nelaukia

girdite devyni nykštukai

su kumšteliais burnytėse

vaikas prie jūros pakrantėj

maitina iš delno žuvėdrą