Birutė Grašytė-Black

***

Šis eilėraštis apie nuotrauką,

Kurioje esu dar negimusi:

Prie vištidės kabo

Pusmetriniai varvekliai –

Juose

Jau šiek tiek

Atsispindžiu.

 

428

– Numerio, kurį surinkote, nėra.

Prašom patikrinti ir bandyti

Dar kartą.

Renku seną savo namų numerį

Ir bijau,

Kad pati atsiliepsiu.

 

Žaidimas šokdyne

Rožė, tulpė, lelija.

Sugirgžda apleistas malūnas –

Jis jau seniai neberodo vėjo,

Tik laiką.

Rožė, tulpė, lelija.

Saulės šviesa įstiklina

Tauragno ežero

Veidą.

Rožė, tulpė, lelija.

Esu lengvas besielis drugelis,

Nutūpęs ant kranto

Kraujažolės,

Rožės, tulpės – – –

 

Šalta naktis

Anoj namo pusėj brolis

Sukioja šaromtą anteną –

Nemato –

Dangus jau transliuoja

Gulbės žvaigždyną.

 

***

Zyziant suraižytam diskui

Šarvojimo salės magnetofone,

Įsivaizduoju tavęs prikėlimą iš mirusių,

Sulipdymą iš kambario dulkių.

Šviestuvo gaubte plakas drugys,

Jo sparnų dulkės atspindi šviesą.

Jo sparnų dulkės byra iš gaubto ir šoka

Mūsų kvėpavimų vėjy.

 

***

Sapnavau tave savo kaime –

Sutikau einantį žvyrkeliu.

Sakei, nebe pirmą jau kartą,

Dažnai čia pavasarį užsuki.

Dar sakei, kad va, neseniai

Samanėko link

Dvi stirnos nubėgo.

Prisiminiau, kad ir aš mačiau:

Tokios lengvos,

Kad net pėdų sniege nepalieka.

Bet jei žengtų kiaurai –

Pabaidytų tave.