Palaistyti horizontą

Tomas Vyšniauskas

Dvidešimt Antano Miškinio premijos laureatų. Eilėraščiai. Utena: UAB „Kamonada“, 2022. 216 p.

Poeto Antano Miškinio kūrybai būdingas melodingumas, sąsajos su liaudies kūryba (tačiau tuo pat metu ir novatoriškesni akcentai), dainiškasis skambesys, dramatiški atspalviai, empatija ir nuoširdumas. Aukštaitijos gamtovaizdis (kalvelės, platumas marginančios dangaus skiautės – ežerai), gyventojų mentaliteto savybės (atviraširdiškumas, bendruomeniškumas) tarytum skatina nukreipti dėmesį nuo žagrės (buities, kasdienybės) į lyriškesnę būties pusę ir atskleisti pamatines poezijos savybes: dėmesį ritmikai, estetikai, emociniam eilėraščio pradui.
A. Miškinio literatūrinė premija, 2003 m. įsteigta Utenos rajono savivaldybės, kasmet skiriama už geriausią naują poezijos knygą (išleistą per praėjusius dvejus metus), kurioje ryški Aukštaitijos dvasia, etniniai motyvai, tradicijos ir istorinė atmintis. Su premijos laureatų kūryba supažindina 2022 m. išleista (leido UAB „Kamonada“) poezijos rinktinė „Dvidešimt Antano Miškinio premijos laureatų“.
Vienas iš laureatų kūrybos bruožų būtų melancholiška senkančio laiko pajauta. Nostalgija, ilgesys, švelnus būtojo laiko idealizavimas būdingas P. Panavo („Paukščio klyksmas – vos vos įžiūrimas. / Liūdesys – tarytum lizdas ant bekraščio vandens. / Dangum plaukia protėviai burėmis. / Nuo pavasario ligi rudens“ (p. 13), J. Strielkūno („Nebeatmenu aš nieko, / Net žievės menkos / Iš jaunystės, kur prabėgo, / Žydinčios šakos“ (p. 18), V. V. Skripkos („Užtenka / Nueit prie Neries / Kad galėtum išvysti / Kaip slysta / Karsto / Pavidalo / Valtis“ (p. 64) kūrybai. „Vis dažniau įšoki į prabėgusį laiką. / Nuvytę vasaros ir rudenys, / Surišti dirvonų voratinkliais, / Sunešti į baltakorius kamanių lizdus“ (p. 130), – rudenėjimą, kaip kelio pabaigos pradžią, išskiria R. Mikulėnaitė-Jonuškienė. Tasai grįžimas mintimis į praeitį yra tarytum ieškojimas prisiminimuose tvirto pagrindo, atsvaros ateities miglotumui. Gal todėl grįžimas laiku atgalios neretai koreliuoja su integracijos į aplinką siekiu, pastangomis užmegzti glaudų ryšį su gamta: „Nors tu verki iš graudumo, iš gerumo. / Nors tu imki ir į pusberžį įauki. / Nors tu ėmęs sulapoki karklo krūmu“ (P. Panavas, p. 6) ar „Beliko vien dvasia, kuri gyveno, / O gal jau ne – gal tirpo erdvėse, / Bangynuose to didžio okeano, / Kuris už mūsų, o gal mumyse“ (J. Strielkūnas, p. 21).
Švelnios ironijos, žaismingumo atspalviais laiko tėkmę savo publikacijoje konstatuoja H. A. Čigriejus. Į vyksmą įpindamas mistikos elementus („Betgi savo ausim girdėjau, / Kaip vaikas ant stogo giedojo“ (p. 25), literatūros lauko personažus („Plauko po upę antys ir valtys, / Irstosi Getė su Faustu / Ir juodu su šunėku, žiūrėkim, / Kaip bus, kai juos tyčia pašauksiu // Nieko, aišku, nebus. O tik laukti / Kito vėl kovo pradėsiu“ (p. 30), buities objektus, autorius romiai pastebi baigties neišvengiamumą („Bet šičia, sesyte, ir visas gražumas, / Nes viskas praėjo“ (p. 32) ir taip atskleidžia būties dramatiškumą.
Žaismingai į anapusybę žvelgia ir A. Baltakio eilutės: „Kur, dėde Rapolai, / dabar tu esi? / Kurgi kitur? – / Danguje. Debesy. // Su savo bitėmis, / kumelaite sarta. / Su mėšlinom vežėčiom – / ar nesarmata!“ (p. 94). O štai V. Kukulo eilėraščiuose termino pabaiga asocijuojasi su nyksmu, su baigtimi. Pesimistinės, niūriomis spalvomis tapytos išėjimo nuotaikos tarytum nulemtos ne tik neišvengiamos mirties suvokimo, bet ir bodėjimosi tikrove, egzistencijos neigimo: „Šaka neišsprogs, ir stiebai / Neišleis atžalų, ir nieko nebus: / Dievas mirė ir nebeprisikels, / Žemė mirė ir nebesisuks / Apie saulę ir mus, ir tie mes / Nebegrįšim, nes nėr kur sugrįžti“ (p. 49).
Tęstinumo galimybę, egzistavimą net ir sunykus materijai pastebi R. Stankevičius: „Todėl labai lėtai, kaip tik po šventės būna, / Balton tylon baltais keliais išėjome // Su tais, kurie nerado savo kūnų – / Pas tuos, kurie jų niekad neturėjo“ (p. 180). Jautriai ir delikačiai būties trapumą bei laikinumą atskleidžia R. Katinaitė-Lumpickienė, kurianti aukštaičių uteniškių tarme: „kaip uonaravai rietem nosis / gyvenimas – mes / mes – gyvenimas / be mūsų – nu niekaip // jakinga ir graudu / kai viskas slysta nuplaukia / ne abiem runkam nesuturėsi // taks dalikotnas dūmelis“ (p. 86). Taip tarsi nuneigiamas žmogaus visagalybės mitas ir atsiduodama visaapimančiam dėsningumui bei laiko tėkmei.
Individo – aplinkos santykį („kai gulėsi žemai / ir plėšrūs paukščiai / lesinės tavo akis // susijungs gyslos“ (p. 35) iš buitiškumo gniaužtų ištraukia ir transcendencijos jurisdikciją kilsteli meditatyvūs V. Kazielos tekstai. Subtiliai, nutylėjimu ir jausenos perteikimu kuriama emociją akcentuojanti raidė: „tai buvo šešėlis / nuslydęs stiklu / kažkas sušvytėjo / ir tyliai užgeso“ (p. 43). Sakralumo blyksnio, prasmės patvirtinimo aplinkoje ieško G. Bleizgio eilėraščio „aš“: „apie tai kad viskas atgyja / kad šįryt / giliam alyvų krūme / kur miega paukščiai / kur virpanti / mano pasąmonė – / nenumarinamas / dangaus sparnuotis // ir lietus // ir visa // kas nematoma“ (p. 119). Atidi aplinkos stebėsena būdinga V. Braziūno publikacijos lyriniam subjektui. Be destrukcijos, maišto apraiškų, pasireiškia glaudus žmogaus ryšys su gamta ir integracija į visumą: „iš čia neišeisiu, prie kupsto / glusiu ir būsiu kaip sesės / sugludusios uokse, genio skobtajam / medinio Dievulio širdy“ (p. 67).
Gimtųjų vietų ir išgyventų įvykių pėdsakus galima aptikti A. Katino eilėraščiuose: „sniegas pamerktas į juodvarnius tūkstančiai / sniegenų paskiepytų į obelis / stogai lyg atverstos knygos ant puslapių / mūsų gyvenimų apkūrentų alksniais suodžiai“ (p. 138). Ryšys su šaknimis, su vieta tarytum įprasmina būtį. Iš agrarinio peizažo į miesto teritoriją vyksmą perkelia M. Burokas. Tačiau net ir čia svarbus asmenybės ir supančios aplinkos ryšys, daiktiškumas, dėmesys detalėms. Materijos svarbą reiškiniui realizuojantis atskleidžia eilutės: „kiekvienas / daiktelis / pradeda būti // apšvietėjai / nematomi už įmantrių / rantytų rėmų / zuja su lempomis ir šviesuliais // liaujasi ūžę siurbliai / ašys girgždėjusios / traškėję krumpliaračiai // viskas įsitempia / virpa / siekia // ir tik tada jai / rankas / romiai sunėrusiai // apsireiškia“ (p. 106).
Stumtelėdamas reiškinius į paradokso glėbį, ištraukdamas objektus iš jiems įprastų savybių konteksto, Kūrėjo ir žmogaus rankų darbo rezultato skirtį trina A. Balbierius savojoje publikacijoje: „Begalinė yra tyla; / lyg suplėšytos biblijos puslapiai / šiugžda nukritę ąžuolų lapai“ (p. 108); „o žvakės, išmirusios seniai, po antkapiais / miega kaip vienkiemių žmonės“ (p. 109). Kiek šiurkštesne raiška emocijos, įvykių, vaidmenų pynimąsi perteikia A. Žagrakalytės tekstai. Su konkrečiu objektu susietos asociacijos, prisiminimai atskleidžia tarpusavio ryšį ir pasaulio procesų vienį: „stebiu, kaip stirna ėda iš rankų vyrui, mane kadais / aukso žiedu sutramdžiusiam, ryju pavydo / gyvatę, auksiniai grūdai barstosi ant išdžiūvusios / žemės it vienuolyno mozaika, aš / byru į gabalus, laikausi fotoaparato, nes / šokčiau iš vietos, / stirną nustumčiau, / pati / tuos grūdus / suėsčiau!“ (p. 191).
Įsiprasminimo (o tuo pat metu ir įsivietinimo) problema aktuali V. Rudžiansko eilėraščiuose. Jų lyrinis subjektas tarytum sąmoningai moka netvarumo, nepritapimo netobulame pasaulyje kainą, nenorėdamas aukoti minties laisvės: „ir atsivers / nepažįstamas slėnis, prikritęs lakštingalų lavonėlių, / lūpomis liesi jų snapelius, tarsi / norėtumei išmokti nutilusių giesmių, / o teišgirsi / save, praeinantį iš laisvės į laisvę“ (p. 150). Pritapimo problemos aktualizavimas, vienatvės išryškinimas, tylos paieškos pasaulio procesų kakofonijoje būdingi A. A. Jonyno tekstams. Pabrėžiamas ir aplinkos atšiaurumas, jautrios asmenybės išlikimo šiurkščiose sąlygose komplikuotumas: „ir nors galiu tais skersgatviais nuklysti / į tuos kiemus kurių nebepažįsti / kurie tau svetimi atšiaurūs nykūs // antraip jų niekad būtum nepalikus / prisiminimai ten bet tokie tykūs / dar tylesni už mūsų kūdikystę“ (p. 165).
Galbūt negandos, aštrios būties briaunos skatina ir D. Zelčiūtės eilėraščio subjektą ieškoti prieglobsčio Dievo glėbyje: „Pasiimk, Viešpatie, mano ilgesį / kurio niekas nebepasotina / Mišios baigiasi / ir mano sekmadienis / kada nors pasibaigs / dar aidi giesmė / dar kunigo balsas / dar noriu tikėt kad tikiu“ (p. 194). Artimųjų netektys yra tarytum trūkinėjančios ryšio su pasauliu gijos. „Mums labai reikia / erdvės / nusileisti / arba / išsisklaidyti“, – vietos dėmens aktualumą įsiprasminimo procese konstatuoja I. Rudžianskaitė savo eilėraštyje. Integravimosi į atšiaurią (o ir atgrasią) aplinką komplikacijos suteikia jos rafinuotos raiškos eilėraščiams subtilaus tragizmo: „buvome bjaurių vaikų / mėlynais dažais / išteplioti vilkšuniai // ekskavatorius kankino laiką / o mes jį prarijome“ (p. 207).
Apibendrintai būtų galima teigti, jog knygoje jaukiai įsitaisiusi A. Miškinio literatūrinės premijos laureatų kūryba atspindi sentimentaliąją (gerąja prasme) Lietuvos poezijos pusę. Dėmesys estetikai ir emociniam žodžio pradui yra ryškiausios eilėraščio savybės, leidžiančios pastarajam karaliauti skaitytojų širdyse (dedu akcentą ant šios jausmų alegorijos, užuot akcentavęs pažinimą, sąmoningai). Visas rinkinio publikacijas vienijančios poezijos savybės būtų šios: senkančio laiko pajauta (ir jos sukeltas laikinimo suvokimas), žvilgsnis Anapus, individo – aplinkos santykio niuansai, ryšys su būtuoju laiku, vietomis ir patirtimis, asmenybės pritapimo atšiaurioje aplinkoje problemos aktualizavimas. Minėtų problemų išryškinimas leidžia perteikti egzistencijos komplikuotumą ir dramatiškumą. Kartais net be išeities galimybės. O kartais vienintelė išeitis yra pajusti akimirkos įtampą, pajusti eilėraštį. Kad horizontas nenuvystų.