*
nemoku pagroti tavęs
tik lydosi ir susilieja
juodi ir balti klavišai
tai nepanašu tikriausiai į aistrą
nepanašu į ilgesį
net nežinau į ką
kas skrenda
dabar į mane
kas atneša žinią
kas suneria virš manęs
tavo baltas rankas
*
tu šoki
ant briaunos
siaurų
aštrių
paviršių
kaip spindulys
ankstyvą rytą
paskui atskris
šeši balti
balandžiai
ir kris pūkai
ramiai
į tylą
*
nepasakok man
svetimų istorijų
seniai pamiršau savas
iš lizdo iškrenta
neapsiplunksnavęs
kovo jauniklis
pavasaris eina
trakšteli ledo pluta
*
tave prisimenu
kai švinta
kai atsispyręs
lekiu į bedugnę
kai klaidžioju
Karpatų kalnuos
jau po karo
po karo sakai
čia viskas dingo
persikėlė į slėnį
arba į anapus
perėją užritino
akmeniu
čia seniai negyvena
žmonės
čia tik vaidenasi
*
kartais
ir man pavyksta
parašyti
neblogą eilėraštį
bet jis vis manęs
išsigina
pabėga šlubuodamas
lyg dagys
įsikabina
į arklio uodegą
kada tu nustosi
kada tu nustosi
sapnuoti
*
atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas
dabar negaliu
to paaiškinti
Daugiau straipsnių
Česlovas Skaržinskas
Ukrainiečių poezijos vertimai
Lina Navickaitė