Vytautas Kaziela

*

nemoku pagroti tavęs

tik lydosi ir susilieja

juodi ir balti klavišai

tai nepanašu tikriausiai į aistrą

nepanašu į ilgesį

net nežinau į ką

kas skrenda

dabar į mane

kas atneša žinią

kas suneria  virš manęs

tavo baltas rankas

*

tu šoki

ant briaunos

siaurų

aštrių

paviršių

kaip spindulys

ankstyvą rytą

paskui atskris

šeši balti

balandžiai

ir kris pūkai

ramiai

į tylą

*

nepasakok man

svetimų istorijų

seniai pamiršau savas

iš lizdo iškrenta

neapsiplunksnavęs

kovo jauniklis

pavasaris eina

trakšteli ledo pluta

*

tave prisimenu

kai švinta

kai atsispyręs

lekiu į bedugnę

kai klaidžioju

Karpatų kalnuos

jau po karo

po karo sakai

čia viskas dingo

persikėlė į slėnį

arba į anapus

perėją užritino

akmeniu

čia seniai negyvena

žmonės

čia tik vaidenasi

*

kartais

ir man pavyksta

parašyti

neblogą eilėraštį

bet jis vis manęs

išsigina

pabėga šlubuodamas

lyg dagys

įsikabina

į arklio uodegą

kada tu nustosi

kada tu nustosi

sapnuoti

*

atsimenu

tą kaimelį

kalnų tarpeklyje

ten parduodavo

purius avių kailius

ir nukirstas

vilko letenas

dabar negaliu

to paaiškinti