Grzegorzas Jędrekas
Grzegorzas Jędrekas (g. 1988) – poetas, slameris, vieno eilėraščio konkursų dalyvis. Humanitarinių mokslų daktaras, dirba Liublino katalikiškojo universiteto Literatūros teorijos ir antropologijos katedroje. Gyvena Liubline. Debiutavo 2011 metais žurnale „Akcent”, spausdinosi leidiniuose „Arterie”, „Odra”, „Wakat”. Pirmą eilėraščių rinkinį Badland išleido 2012 metais, dabar rengia spaudai du poezijos rinkinius: Žemė be pykčio (Ziemia bez zła) ir Psilocibinas ( Psylocybina). Du kartus buvo nominuotas Jaceko Bierezinos premijai, yra vienas iš debiutų konkurso „Połów 2011” laureatų, Lubline organizuojamų „Gervių” 2021 metų nugalėtojas „Žodžio” kategorijoje. Savilaidos leidinio „Rytų stotis” bendrakūrėjis. Tinklaraščio wniedoczasie.pl apie viešuosius ryšius ir kultūros marketingą autorius.
Persikraustymai
Važiuojame tuščiame seno Iveko kėbule.
Pasidariau iš auksiuko peleninę,
sakau: „Dabar žinau, kam skirtas menas”.
Esam purvini; marškinėliai permirkę prakaitu,
senų antklodžių smarvė ir dūmai mus migdo.
Spoksome į metalinių grindų griovelius,
matome, kaip pro dulksūkurius ryškėja spindulys
plyšelyje tarp stogo ir durų.
Mums nėra pragaro. Plieno konstrukcija
veža minkštus kūnus. Pseudobazilika – jos
bildanti nava visus mus praryja.
Durys atsidaro iš išorės. Prieblandoje
bejėgystė įsiėda, sluoksniuojasi. Miegu.
Šio pasaulio abejingumas mane ramina.
geros ir blogos begalybės
žinoma kad rašau
tik dabar einu tarp eilučių
Pirmą kartą juodos
yra tokios aiškios
(wybrane sprzed 2022 roku)
Psilocibinas
tarp mūsų niekada nenutiks nieko gero
patys sau aidime o aš bandau atsitiesti
dar įkvėpk du kartus aš turbūt pagaliau pamiršiu
sapnus jie rytoj liausis būti taip mirtinai reikšmingi
Kas mus apriboja? (Pirma ir trečia versija)
Butų dydis
Kosmoso tyrinėjimų stoka
Miesto pašvaistė, neleidžianti spoksoti į žvaigždynus
Monogamija, poligamija, poliamorija
Tabu
Siauras požiūris į lytį
Religinis auklėjimas
Beprasmiškas darbas ir pastangų neatitinkantys uždarbiai
Socialinių medijų algoritmai
Įpročiai
Pandemija
Galios ir pavaldumo santykiai
Gyvenimui skirtas laikas
Kvaili stereotipai
7 didžiosios nuodėmės ir ypač puikybė
Stoka platesnės perspektyvos ribotų žaliavų klausimu
Geležinkelio bėgiai ir keliai (ar kada bandėte keliauti pėsčiomis ilgesnį atstumą?)
Nuosavų gamybos priemonių stoka
Sniego šaltis
Krūtinės ląstos apimtis
Mindfullness
Būtinybės mokėti už paimtas paskolas perspektyva, ėdanti mūsų pažįstamus
Aplinkinių žmonių įsiūtis
Automobilio būklė
Nuolatinė prievarta, dažniausiai prieš silpnesnius ir netipiškus, tarsi kuris nors tipas būtų geresnis už kitus
Prastas neneurotipiškumo supratimas
Tai, kad neįmanoma nusakyti, kaip atrodo mieste medžio šakos, padengtos plonu sniegpelenų sluoksniu oranžinio dangaus fone pirmą valandą nakties
Tai, kad indaplovė dar veikia, todėl negalima eiti miegoti
Tai, kad keliskart tikriname, ar tikrai padarėme viską, kad ryte galėtume pabusti
Miego problemos
Tuštuma akyse
Tai, kad negalime pradėti iš pradžių
Nuobodulys
Serialų schematiškumas, žaidimų monotonija ir kartotinės dainos
Būtinybė pritaikyti grafikus kitiems žmonėms
Vaistų pašalinis poveikis
Smogas
Socialiniai vaidmenys
Nuovargis
Rezignacija
Laiko ir erdvės samprata
Reliatyvumo teorija
Lūkesčiai, kad kiekvienos eilutės gale bus taškas
Stoka programavimo kalbų žinojimo išskyrus natūralią kalbą
Procesorių skaičiavimo galia
Jungčių kokybė
Įsisavinamų duomenų kiekis
Stoka idėjų apie prasmingą šio pasaulio sąryšingumą
Atavizmai
Sekso poreikis ir dauginimosi perspektyva
Tikėjimo stoka
Daugumos dvasininkų veidmainystė ir saviapgaulė
Tuštumos jausmas
Kažkas, kas lemia, jog vis dar nenuvažiavau į Lipį, kad ten, seno namo vietoje, priešais metalinį, pašiūre paverstą garažą žiūrėčiau kaip anuomet, vaikystėje, į danguje išbarstytus cukrinius žvaigždžių kristalėlius (garažas ir namas jau sugriauti, bet gal Grįžulo Ratai vis dar yra virš kepyklos)
Kažkas, kas lemia, kad jau nežiūriu viltingai į šį dangų, manydamas kad kada nors nuskrisime toli, iki tos vietos, kuri mus taip šaukia, susikibę rankomis, atsakingi už tą taisyklingai per visatą lekiantį laivą, kai mes bandome išsimiegoti, kai laukiame: Kalėdų, savo kūnų, trumpo kvėptelėjimo iš lūpų ir klausimo:
Tai netgi gražu, ar tai dar tęsiasi?
Ir burtelėjimas atsakant, kad ne
Kad jau baigėsi
Lenkija 22
Lenkija, Tavo reklamos mėgdžioja amerikietiškas,
taigi mano eilėraščiai mėgdžioja Amerikos poetus.
Ką darai savo kaimo vaikinams, Lenkija?
Palieki juos prie bažnyčios slenksčio, kad bijotų įeiti su savo purvinais batais.
Liepi mergaitėms barstyti gėles, greitai pritrūksi procesijoms gėlių, Lenkija!
Greitai visame pasaulyje neliks vienintelės gėlės, kurią galėtume Tau nuskinti!
Ne laikas gailėtis rožių, kai Tavo miškai pilni pabėgėlių.
Mūsų vadovėliai skelbė, kad Tavo miškai pilni šaunių bitininkų,
bet tai jau baigėsi. Dabar Tavo miškai priklauso medžiotojams, jų butai daugiabučiuose
pilni negyvų žvėrių ragų. Ar žinojai apie tai, Lenkija?
Tavo sapnai yra amerikietiškai angliški, Lenkija. Tavo baldai kiniški ir švediški,
Tavo poetės per demonstracijas šaukia apie savo liūdesį, Lenkija!
Tai tos pačios merginos, kurioms negailėjai gėlių.
Dabar iš meilės jos negaili Tau savo prakeiksmų,
dabar mes Tau negailime savo pinigų psichologams.
Niekas iš mūsų nemaištauja prieš Tave, Lenkija.
Mes jau žinome, kad ne mes esame Lenkija, kad ne mes įžengėme į tas bažnyčias,
kad ne mūsų Tavieji universitetai, kad ne mums priklauso Tavo institucijos,
Tavo stipendijos ir finansinė parama, Tavo lyderiai, Tavo naktiniai klubai ir klebonijos, Lenkija.
Tavo yra paminklai popiežiams, Tavo Jėzaus figūros plyname lauke ir žemėn smigę lėktuvai:
visa tai Tavo, Lenkija. Už tai mirėme, už tai mūsų seneliai buvo apdovanoti dalgininkų turnyruose, už tai mūsų tėvai reikalavo jaunimo su partija ir jaunimo prieš partiją.
Lenkija, mano širdis kupina pasigėrėjimo Tavimi, kai vaikštau Tavo rytųeuropietiškomis gatvėmis.
Mano širdis verkia kartu su Tavimi, kai naujieji Tavo vaikai apšaukia tamsuoliais, juočkiais ir banderovcais.
Lenkija, mano galva yra pilna!
Mano galva užpildyta šventais mokslais.
Mano įrenginiai siunčia man Tavo amerikietiškai lenkiškus pranešimus.
Esu tikras, kad nė vienas Tavo kareivis nesapnuoja naktimis košmarų, Lenkija.
Esu įsitikinęs, kad Tavo Lygybės maršus ir Tavo procesijas, ir Tavo demonstracijas
dainuoja Tau iš meilės, Tau degina tas kiniškas padangas, išberia grūdus, Tau kelia kumščius su rožiniu tarp pirštų.
Esi saldžiausias iš nežeminančių kalėjimų, Lenkija, Tavo yra SKRS-ai*, Tavo dvareliai, Tavo pavyzdingos gyvenvietės,
Tavo gamybos cechai ir logistiniai centrai, Tavo didžiaplotės parduotuvės,
Tavo sausakimši autobusai rožiniais ir lietingais rytais, naktinės pamainos ir degtinė
gerta iškraunant pomidorus.
Tavo nišos ofisuose, mačiau jose Tavo šventus paveikslėlius, Lenkija.
Mano širdis visada bus Tavo, kodėl taip sunku Tave mylėti?
Viską man atidavei ir aš Tau jau viską atidaviau.
Kapitalistine, krauju pašventinta Tavo svajone užlieti visi mano sapnai, Lenkija.
O dabar prisėskime balkone.
Pažvelkime į Tavo lėktuvus, išskrendančius iš Tavo vietinių oro uostų,
į Tavo ryto žvaigždes, į Tau šviečiančius satelitus,
į Tavo sargybos strėliukėmis užmigdytus gyvūnus, į buldozerius, kurie Tavyje
rausia aplinkkelių žiedus, į Tavo nuostabiai išpuoštas stadionų sages,
kurių plieninės adatos sminga tiesiai į Tavo kūną, Lenkija.
Štai Tavo darbas. Štai Tavo vaikų darbai.
Štai Tavo naujųjų statybų raukšlės,
užželiančios daubų poros. Tai mano palikimas, Lenkija.
Tai viskas, dėl ko gyvename, kame gyvename, tai mūsų protėvių kraujas,
tai kūno kūnas. Kodėl nugręži savo gražų veidą, Lenkija,
nuo savo vaikų, šviesių kaip javų varpos ir tamsių kaip juodžemis, Lenkija?
* Spółdzielnia Kółek Rolniczych – Žemės ūkio būrelių kooperatyvas
Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys