2022-09-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos vasara“ dalyvių kūryba

Grzegorzas Jędrekas

Grzegorzas Jędrekas (g. 1988)  – poetas, slameris, vieno eilėraščio konkursų dalyvis. Humanitarinių mokslų daktaras, dirba Liublino katalikiškojo universiteto Literatūros teorijos ir antropologijos katedroje. Gyvena Liubline. Debiutavo 2011 metais žurnale  „Akcent”, spausdinosi leidiniuose  „Arterie”, „Odra”, „Wakat”. Pirmą eilėraščių rinkinį Badland  išleido 2012 metais, dabar rengia spaudai du poezijos rinkinius: Žemė be pykčio (Ziemia bez zła) ir Psilocibinas ( Psylocybina).  Du kartus buvo nominuotas Jaceko Bierezinos premijai, yra vienas iš debiutų konkurso „Połów 2011” laureatų,   Lubline organizuojamų „Gervių” 2021 metų nugalėtojas „Žodžio” kategorijoje. Savilaidos leidinio „Rytų stotis” bendrakūrėjis. Tinklaraščio wniedoczasie.pl apie viešuosius ryšius ir kultūros marketingą autorius.

Persikraustymai

Važiuojame tuščiame seno Iveko kėbule.

Pasidariau iš auksiuko peleninę,

sakau: „Dabar žinau, kam skirtas menas”.

Esam purvini; marškinėliai permirkę prakaitu,

senų antklodžių smarvė ir dūmai mus migdo.

Spoksome į metalinių grindų  griovelius,

matome, kaip pro dulksūkurius ryškėja spindulys

plyšelyje tarp stogo ir durų.

Mums nėra pragaro. Plieno konstrukcija

veža minkštus kūnus. Pseudobazilika – jos

bildanti nava visus mus praryja.

Durys atsidaro iš išorės. Prieblandoje

bejėgystė įsiėda, sluoksniuojasi. Miegu.

Šio pasaulio abejingumas mane ramina.

geros ir blogos begalybės

žinoma kad rašau

tik dabar einu tarp eilučių

Pirmą kartą juodos

yra tokios aiškios

(wybrane sprzed 2022 roku)

Psilocibinas

tarp mūsų niekada nenutiks nieko gero

patys sau aidime o aš bandau atsitiesti

dar įkvėpk du kartus  aš turbūt pagaliau pamiršiu

sapnus jie rytoj liausis būti taip mirtinai reikšmingi

Kas mus apriboja? (Pirma ir trečia versija)

Butų dydis

Kosmoso tyrinėjimų stoka

Miesto pašvaistė, neleidžianti spoksoti į žvaigždynus

Monogamija, poligamija, poliamorija

Tabu

Siauras požiūris į lytį

Religinis auklėjimas

Beprasmiškas darbas  ir pastangų neatitinkantys uždarbiai

Socialinių medijų algoritmai

Įpročiai

Pandemija

Galios ir pavaldumo santykiai

Gyvenimui skirtas laikas

Kvaili stereotipai

7 didžiosios nuodėmės ir ypač puikybė

Stoka platesnės perspektyvos ribotų žaliavų klausimu

Geležinkelio bėgiai ir keliai (ar kada bandėte keliauti pėsčiomis ilgesnį atstumą?)

Nuosavų gamybos priemonių stoka

Sniego šaltis

Krūtinės ląstos apimtis

Mindfullness

Būtinybės mokėti už paimtas paskolas perspektyva, ėdanti  mūsų pažįstamus

Aplinkinių žmonių įsiūtis

Automobilio būklė

Nuolatinė prievarta, dažniausiai prieš silpnesnius ir netipiškus, tarsi kuris nors tipas būtų geresnis už kitus

Prastas neneurotipiškumo supratimas

Tai, kad neįmanoma nusakyti, kaip atrodo mieste medžio šakos, padengtos plonu sniegpelenų sluoksniu oranžinio dangaus fone pirmą valandą nakties

Tai, kad indaplovė dar veikia, todėl negalima eiti miegoti

Tai, kad keliskart tikriname, ar tikrai padarėme viską, kad ryte galėtume pabusti

Miego problemos

Tuštuma akyse 

Tai, kad negalime pradėti iš pradžių

Nuobodulys

Serialų schematiškumas, žaidimų monotonija ir kartotinės dainos

Būtinybė pritaikyti grafikus kitiems žmonėms

Vaistų pašalinis poveikis

Smogas

Socialiniai vaidmenys

Nuovargis

Rezignacija

Laiko ir erdvės samprata

Reliatyvumo teorija

Lūkesčiai, kad kiekvienos eilutės gale bus taškas

Stoka programavimo kalbų žinojimo išskyrus natūralią kalbą

Procesorių skaičiavimo galia

Jungčių kokybė

Įsisavinamų duomenų kiekis

Stoka idėjų apie prasmingą šio pasaulio sąryšingumą

Atavizmai

Sekso poreikis ir dauginimosi perspektyva

Tikėjimo stoka

Daugumos dvasininkų veidmainystė ir saviapgaulė

Tuštumos jausmas

Kažkas, kas lemia, jog vis dar nenuvažiavau į Lipį, kad ten, seno namo vietoje, priešais metalinį, pašiūre paverstą garažą žiūrėčiau kaip anuomet, vaikystėje, į danguje išbarstytus cukrinius žvaigždžių kristalėlius (garažas ir namas jau sugriauti, bet gal Grįžulo Ratai vis dar yra virš kepyklos)

Kažkas, kas lemia, kad jau nežiūriu viltingai į šį dangų, manydamas kad kada nors nuskrisime toli, iki tos vietos, kuri mus taip šaukia, susikibę rankomis, atsakingi už tą taisyklingai per visatą lekiantį laivą, kai mes bandome išsimiegoti, kai laukiame: Kalėdų, savo kūnų, trumpo kvėptelėjimo iš lūpų ir klausimo:

Tai netgi gražu, ar tai dar tęsiasi?

Ir burtelėjimas atsakant, kad ne

Kad jau baigėsi

Lenkija 22

Lenkija, Tavo reklamos mėgdžioja amerikietiškas,

taigi mano eilėraščiai mėgdžioja Amerikos poetus.

Ką darai savo kaimo vaikinams, Lenkija?

Palieki juos prie bažnyčios slenksčio, kad bijotų įeiti su savo purvinais batais.

Liepi mergaitėms barstyti gėles, greitai pritrūksi procesijoms gėlių, Lenkija!

Greitai visame pasaulyje neliks vienintelės gėlės, kurią galėtume Tau nuskinti!

Ne laikas gailėtis rožių, kai Tavo miškai pilni pabėgėlių.

Mūsų vadovėliai skelbė, kad Tavo miškai pilni šaunių bitininkų,

bet tai jau baigėsi. Dabar Tavo miškai priklauso medžiotojams, jų butai daugiabučiuose

pilni negyvų žvėrių ragų. Ar žinojai apie tai, Lenkija?

Tavo sapnai yra amerikietiškai angliški, Lenkija. Tavo baldai kiniški ir švediški,

Tavo poetės per demonstracijas šaukia apie savo liūdesį, Lenkija!

Tai tos pačios merginos, kurioms negailėjai gėlių.

Dabar iš meilės jos negaili Tau savo prakeiksmų,

dabar mes Tau negailime savo pinigų psichologams.

Niekas iš mūsų nemaištauja prieš Tave, Lenkija.

Mes jau žinome, kad ne mes esame Lenkija, kad ne mes įžengėme į tas bažnyčias,

kad ne mūsų Tavieji universitetai, kad ne mums priklauso Tavo institucijos,

Tavo stipendijos ir finansinė parama, Tavo lyderiai, Tavo naktiniai klubai ir klebonijos, Lenkija.

Tavo yra paminklai popiežiams, Tavo Jėzaus figūros plyname lauke ir žemėn smigę lėktuvai:

visa tai Tavo, Lenkija. Už tai mirėme, už tai mūsų seneliai buvo apdovanoti dalgininkų turnyruose, už tai mūsų tėvai reikalavo jaunimo su partija ir  jaunimo prieš partiją.

Lenkija, mano širdis kupina pasigėrėjimo Tavimi, kai vaikštau Tavo rytųeuropietiškomis gatvėmis.

Mano širdis verkia kartu su Tavimi, kai naujieji Tavo vaikai apšaukia tamsuoliais, juočkiais ir banderovcais.

Lenkija, mano galva yra pilna!

Mano galva užpildyta šventais mokslais.

Mano įrenginiai siunčia man Tavo amerikietiškai lenkiškus pranešimus.

Esu tikras, kad nė vienas Tavo kareivis nesapnuoja naktimis košmarų, Lenkija.

Esu įsitikinęs, kad Tavo Lygybės maršus ir Tavo procesijas, ir Tavo demonstracijas

dainuoja Tau iš meilės, Tau degina tas kiniškas padangas, išberia grūdus, Tau kelia kumščius su rožiniu tarp pirštų.

Esi saldžiausias iš nežeminančių kalėjimų, Lenkija, Tavo yra SKRS-ai*, Tavo dvareliai, Tavo pavyzdingos gyvenvietės,

Tavo gamybos cechai ir logistiniai centrai, Tavo didžiaplotės parduotuvės,

Tavo sausakimši autobusai rožiniais ir lietingais rytais, naktinės pamainos ir degtinė

gerta iškraunant pomidorus.

Tavo nišos ofisuose, mačiau jose Tavo šventus paveikslėlius, Lenkija.

Mano širdis visada bus Tavo, kodėl taip sunku Tave mylėti?

Viską man atidavei ir aš Tau jau viską atidaviau.

Kapitalistine, krauju pašventinta Tavo svajone užlieti visi mano sapnai, Lenkija.

O dabar prisėskime balkone.

Pažvelkime į Tavo lėktuvus, išskrendančius iš Tavo vietinių oro uostų,

į Tavo ryto žvaigždes, į Tau šviečiančius satelitus,

į Tavo sargybos strėliukėmis užmigdytus gyvūnus, į buldozerius, kurie Tavyje

rausia aplinkkelių žiedus, į Tavo nuostabiai išpuoštas stadionų sages,

kurių plieninės adatos sminga tiesiai į Tavo kūną, Lenkija.

Štai Tavo darbas. Štai Tavo vaikų darbai.

Štai Tavo naujųjų statybų raukšlės,

užželiančios daubų poros. Tai mano palikimas, Lenkija.

Tai viskas, dėl ko gyvename, kame gyvename, tai mūsų protėvių kraujas,

tai kūno kūnas. Kodėl nugręži savo gražų veidą, Lenkija,

nuo savo vaikų, šviesių kaip javų varpos ir tamsių kaip juodžemis, Lenkija?

* Spółdzielnia Kółek Rolniczych  –  Žemės ūkio būrelių kooperatyvas

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė