Tarptautinės poezijos šventės „Aukštaitijos vasara“ dalyvių kūryba

Giorgi Zanguri

Giorgi Zanguri gimė 1982 m. Tbilisyje. Baigė Tbilisio teatro ir kino institutą. Kaip aktorius dirbo M. Tumanishvili vardo teatre. Vaidino keliuose televizijos serialuose ir vaidybiniuose filmuose. Giorgi eilėraščiai spauzdinami nuo 2005 m., yra kelių poezijos rinkinių autorius.

Žudikas

Nužudyčiau  tave…

Bet…

Ne, tavo mirtimi

Aš užmuščiau tavo grožį savyje.

Ir tada, labiausiai subjaurota širdimi, vėl įsimylėčiau.

Skauda, kaip nulaužtą ranką…

Įsivaizdavau save kažkokiu paukščiu

Iš tavo be priežasties verkiančių akių – langų

Iššokau ir nusilaužiau.

Aš toks vienišas, kad esu nereikalingas ne tik žmonėms,

Bet net ir daiktams, ir viskas

Puola iš rankų:

Rašiklis ir tavo kvapas,

Žibuoklės ir tavo pasipūtimas.

Kam?

Kam iš rankų išpuolė

Pati teisingiausia šypsena?

Pati nuoširdžiausia ir vaikiškiausia?

Man išpuolė.

Ne!

Tikriausiai, tyčia nusviedžiau į žemę

Ir šukėmis paverčiau

Tavo rubino lūpas,

Kad niekas nepastebėtų, kaip mėgau

Bučiuoti jas aistringai.

Nužudyčiau  tave…

Bet…

Ne mirtimi.

Gyvenimu nužudyčiau,

Juoku užmuščiau ir po to

Kartu su tavo siela naktinėse gatvėse

Sušokčiau tango,

Aš mūsų artumo žudikas.

Ir kartu su tavimi atsiskirčiau

Nuo įsimylėjusios į dangų žemės.

– Nužudytum mane?

– Tikriausiai.

 Edemas – tuščias kambarys

Gulėjome kambaryje, kuriame nebuvo:

Nei durų,

Nei lango,

Nei sienos,

Nei lubų,

Nei grindų,

Nebuvo baldų,

Nebuvo šviesos,

Nebuvo vandens.

Aš gulėjau ant jos, ji gulėjo ant nugaros, be rūbų:

Nei suknelės,

Nei kelnių,

Nei baltinių,

Nei švarko,

Nei marškinėlių,

Nei apatinių rūbų.

Neturėjo jokio papuošalo,

Ji buvo be nieko,

Aš taip pat.

Lauke buvo nei pavasaris,

Nei vasara,

Nei ruduo,

Nei žiema,

Turėjome laiko – nieko.

Nebuvo nei dienos, nei nakties,

Nei ryto, nei vakaro,

Jokio vėjo ir jokio lietaus,

Kokio karščio, jokios šilumos, vėsumos,

Nieko panašaus nebuvo,

Kambaryje buvo tik jos balsas,

Nors mes ten buvome,

Mes neskleidėme jokio garso,

Bet tas garsas vis tiek buvo.

Nei aš, nei ji nieko neturėjome, apart vienas kito,

Ir mes vienas kitam buvome niekas:

Nei giminaičiai,

Nei draugai,

Nei meilužiai,

Nei vyras ir žmona,

Nei tėvai ir vaikai,

Nei pažįstami,

Vienu žodžiu, niekas.

Vienas nuo kito nenorėjome nieko ir nieko nereikalavome:

Nei meilės,

Nei ištikimybės,

Nei savimaršos,

Nei pinigų,

Nei namų,

Nei vaikų,

Nei glamonių,

Nei šilumos,

Nei paguodos.

Abu norėjome reikšmingo nieko.

Norėjome, kad niekas nepastebėtų (nepamatytų):

Nei didelis,

Nei mažas,

Nei jaunas,

Nei senas,

Nei vyras,

Nei moteris,

Niekas gyvas.

Taip ir buvo, niekas mūsų nematė, apart vienas kito,

Nežinome kodėl, bet akys mūsų buvo užmerktos,

Bet mano lūpos matė jos kaklą,

Jos rankos matė mano pilvą,

Mano ranka matė jos lūpas,

Jos lūpos – mano pirštus,

Mano pirštai – jos plaukus,

Jos plaukai – mano pečius,

Mano pečiai – jos kvapą,

Jos kvapas – mano skonį,

Ir mes užsimerkę matėme vienas kitą

Ir nebuvome:

Nei laimingi,

Nei nelaimingi,

Nei liūdni,

Nei linksmi,

Nei bepročiai,

Nei protingi,

Nei dori,

Nei ištvirkę,

Nei turtingi,

Nei ubagai,

Nei paklusnūs,

Nei nepaklusnūs.

Nieko nesvajojome:

Nei apie turtą,

Nei apie žinias,

Nei apie sėkmingą karjerą,

Nei apie populiarumą,

Nei apie laimingą ateitį,

Nei apie tai, kad esame visiškai laisvi, ne!

Svajojome nuoširdžiai vienas kitam nusišypsoti,

Svajojome vienas kitą pabučiuoti,

Svajojome apie patį paprasčiausią ir pildėme savo svajones,

Todėl kad svajojome apie patį paprasčiausią.

Galvojome, kad esame mieste, kuriame nebuvo gyventojų,

Nebuvo namų ir pastatų,

Nebuvo nei įėjimo, nei išėjimo,

Šis miestas nebuvo jokioje šalyje, ir šalies nebuvo,

Manėme, kad nėra sienų ir visa žemė

Buvo viena beribė šalis,

Kur mes buvome dviese – aš ir ji,

Gulėjome mūsų kambaryje, koks jis buvo, jau pasakėme,

Tik neatsimenu, kokiame name ar kokioje įstaigoje mes jį pametėme,

Ir jau labai ilgai negalime surasti, nes visi kambariai jau turi:

Duris,

Langą,

Lubas,

Grindis,

Baldus,

Bet tušti šie kambariai, tušti,

Ir niekas nekreipia į tai dėmesio,

Niekas neina į vidų,

Kad ten savo esybę paversti triukšmingesne ir nemirtinga,

Kaip paslėpta meilė edeme.

  Stropinis traktatas Žemei

Nemėgstu:

Blogo charakterio žmonių – užtenka ir mano bjauraus būdo,

Moterų, sužadėtų už sapne matytų riterių ir be galo įsimylėjusių,

Romanų veikėjų kopijų,

Romantikų, atsiradusių naudos tikslais,

Porų, pavargusių nuo glamonių,

Šypsenų be adresų,

Nežemiško švelnumo,

Bučinio, prieš prisipažinimą meilėje,

Vestuvių ceremonijos, paruoštos specialiai svečiams,

Labai veiklių, užimtų sakančių, kad skuba, žmonių,

Gėlų pardavėjų su paprastomis akimis,

Kūrėjų, kurie žavisi savo kūriniais,

Beprasmiškai laimingų,

Tikybos, kurią atsimena matant kitam žegnojantis,

Žmogaus, kuris niekada gyvenime nepatyrė nemigo nakties,

Nekaltų merginų išbučiuotomis krūtinėmis,

Be darbo turtingų,

Išdidžiai kuklių,

Laisvės, kuri suprantama, kaip beteisiškumas,

Girtų ašarojančių patriotų,

Mėgstančių miegą žmonų,

Moralą skaitančių senmergių,

Susibroliavusių su priešo priešais,

Pinigais pastatytų gražuolių dvarų,

Svajojančių tinginių,

Meilės be klaidų,

Žiemos šilumos, vasaros šalčio,

Iš anksto numatytų dienų grafikų,

Tėvais išrinktos vaikų ateities,

Bėdos draugų,

Švariai parašytų eilėraščių,

Negirtų, paliekančių kartvelišką stalą,

Išsilavinusio žmogaus dulkėtos bibliotekos,

Gražios moters, laukiančios komplimento,

Poeto, mėgstančio ramybę,

Verkiančio klouno,

Gražaus vyro,

Valstybės, nemačiusios karo,

Istorijos, akis užmerkiančios į savo trūkumus,

Artisto, pavargusio savo vaidyba,

Originalumui iššaukto liūdnumo,

Miego be sapno ir pavėluoto pasimatymo – nemėgstu.

 Žmona

Dangus, kaip pavargusi nuo šokio balerina, nusišluostys baltą kaktą

Ir dangaus mėlynėje, kaip Karmen rožė, blykstelės ryški saulė,

Ant žalių lapų suvirpės karštis,

Lyg grakšti moteris ant kontraboso virpa pirštas

Ir nuo melodijos truputį sušlamės alėja.

Aš klaidžiosiu ir svajosiu: „kad nuo ką tik išplautų tavo plaukų

Ant manęs lytų ir tavo kūno vėsa

Sušlapintų mane gulintį ant įkaitusio bordiūro“.

Baltų alyvų krūmuose lėliukes sprogdins balti drugeliai

Ir vienu metu jie pakils ir pakels į orą alyvų spalvą;

Aš pavogsiu iš pavasario vienuolyno gegužę, kaip nekeltą vienuolę

Ir vesiu (paimsiu į žmonas) gyvenimą.