2022-09-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Nuščiuvę laikrodžiai

Tomas Vyšniauskas

Česlovas Skaržinskas. Tyka. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2022. 104 p.

Tiek gamtos ulbėjimas, tiek civilizacijos gaudesys įgarsina laiko sruvenimą į istorijos juostą bandančiam įsiausti individui. Akimirkos triukšme iškristalizuoti akimirką prasmės ir taip išblukinti senkančio laiko pajautą – užduotis, kurią tarytum sufleruoja skaitytojui publicistas, leidėjas, redaktorius ir poetas Česlovas Skaržinskas eilėraščių rinkinio pavadinimu „Tyka“ (2022 m. išleido „Kauko laiptai“).

Ketinant nerti į tylos sureikšminimo eilėraštyje gelmes, pravartu paanalizuoti jos antonimo – triukšmo – sampratos subtilybes. Ar egzistuoja pozityvus triukšmas? O gal vis dėlto visi garsai gali įgyti destruktyvų pobūdį? Juk „Kambaryje daug / Muzikos / Švelnios / Ir duriančios kaip / Peilis“ (p. 7),  – garsų įvairialypiškumą apmąsto knygos lyrinis subjektas. Neoromantinėje poezijoje neretai linkstama idealizuoti gamtą, joje vykstančius procesus, šiek tiek sakralizuojant gamtiškus objektus, priskiriant jiems Aukščiausiojo kūrybos prigimtį. O štai rinkinyje „Tyka“ nevengiama įžvelgti ir šios aplinkos įvairiabriauniškumo, grėsmių, griaunamosios galios: „Tamsūs debesys / Staiga prapliups / Gal nujuoduos lėtai tolyn / Neatrodo / Kurtinančiai griaudžia“ (p. 9) ar „Išdegęs ir patvinęs laukas / Liūties / Ir Viešpaties keliai / Laukymėj delčią užkasa giliai / Galingai tėvo vargas plaukia“ (p. 73). Eliminavę prigimtį, galimu urbanistinio dundėjimo ir gamtos garsų bendru vardikliu galėtume išskirti materijos sąvoką – garsui išgauti paprastai reikalingas daiktas, instrumentas. Įgalinus materiją sukurti universalųjį triukšmą, knygos eilėraščiuose nevengiama žengti ir į dar atokesnį – paradokso – lauką. Kūrinyje „Vilnius. Arklių gatvė“ objektams priskiriamos jiems pagal prigimtį nebūdingos savybės („akmenys apakę“), o įprastai medžiagiškumu nepasižymintis laiko tarpsnis (lapkritis) įgauna konkrečių bruožų: „Nesusiūtą bylą / Neužpūstą laiko / Verčia lapą tyliai / Magijos besaikės / Akmenys apakę / Kalba palei dangų / Užpučia kaip žvakę / Lapkritį nerangų“ (p. 11). Gamtos ir sociumo reiškinių nenusaldinimas („Pigus vynas / Sumišęs / Su kanalizacijos kvapais“ (p. 13) ir netikėti sugretinimai išplėšia (gerąja prasme) knygos eilėraštį iš archajiškumo gniaužtų ir perkelia į individo – aplinkos vienio akcentavimo sferą. Supančios erdvės objektų išjautimas, mikro- ir makropasaulių sąsajos ryškinimas, abipusis reiškinių atspindėjimas – vienas  ryškesnių rinkinio eilėraščių bruožų: „Nereikia žodžio / Ne gyslotis prie žaizdos / Daug manęs vieno / Visur kaip strazdo“ (p. 89). Šią savybę atspindi ir haiku dvasia rašyti trieiliai penktajame knygos skyriuje.

Knygos leitmotyvu galima išskirti sąvoką „tyka“. Derėtų pastebėti ir šio termino nevienareikšmiškumą. Viena vertus, nuščiuvimas, ramybė, triukšmo nebuvimas gali tapti prieglobsčiu civilizacijos dundėjimo išvargintai asmenybei. Kita vertus, štilis gali simbolizuoti subjekto savotišką stagnaciją, levitavimą tarpinėje būsenoje, nevaisingas integravimosi į aplinką, prasmės identifikavimo pastangas. „Šiaudiniame sode / Kabančiame palubėje / Vaisiai nedera / Jame nulipdyta kielė / Į vieną pusę / Žvelgia / Negieda / Nestriksi / Sode / Kuriame negyvena tyka“, – apmąsto gyvasties ir dirbtinumo takoskyrą eilėraščio veikėjas.

Kartu su pasaulio – žmogaus ryšio pajauta eilėraščiuose aktualizuojama ir adaptavimosi problema, pasireiškianti būties slėgio, materijos gaudesio atgrasumo suvokimu („Kai būsiu labai senas / Nelaukiamas / Nereikalingas / Sutiksiu savo vasarą – / Raustančią žemuogę“ (p. 48). Tai tarsi skatina lyrinį subjektą atsiriboti nuo aplinkos: „Deguonis be plaučių / Siela miršta triukšme / Akys ieško / Kur ramu / Eini į atskirtį / Išgąsdintas žvėris bėga į tyką“ (p. 31). Savo ruožtu, viena iš svarbių egzistencijos komplikuotumo dedamųjų yra senkančio laiko suvokimas. Technologinis progresas, neatnešantis laukiamo palengvėjimo, materijos laikinumas („Į dulkes / Pareina kūnas“ (p. 35)) skatina ieškoti erdvės ir / ar formos, kurioje būtų įmanoma sustabdyti beištiksiančias sekundes: „Laisvėju / Kruta akmuo / Atrodo sava / Stumdoma valanda / Pirmyn ir atgal“ (p. 34). Vis dėlto, laikas nesuvokiamas kaip baigtinė atkarpa. Kaip galima panacėja nuo baigties pastebimas procesų cikliškumas: „Imi vėl metų / Tuščią lapą / Tik kraujo / Lašą / Ir raidės / Kvepia / Tyla į venas / Laša“ (p. 41). O eilutėse: „Tik ratų bildesiai vieni / Kaip plienas šaltas gelia / Prisiliečia prie sąnarių / Ir skleidžiasi ant delno / Diena tylioji / Ją turiu – / Vaiduoklį aukštą kalną“ (p. 77), atsiskleidžia erdvės, judesio ir laiko ryšys.   

Rinkinio eilėraščiai pasižymi daiktiškumu – gausu aplinkos objektų (tiek peizažo, tiek urbanistinio paveikslo elementų, Vilniaus vietovių, architektūros) vardijimo. Toji daiktų gausa tarsi pabrėžia individo užduoties neišnykti sudėtingumą. Viena vertus, blukinamas asmenybės reikšmingumas, kita vertus, materialūs elementai laidžia išreikšti, konkretizuoti abstrakcijas („Orlaiviai prie Kirtimų / Kyla ir leidžiasi / Šalia mirties“ (p. 16) ar lyrinio subjekto jausenas („Metalo pjūklas nedzūkuoja / Ne medį pjauna girioje – / Mane“ (p. 56). Daug dėmesio skiriama Vilniui, pabrėžiamas šio miesto ir eilėraščių subjekto ryšys. Tiesa, urbanistinis paveikslas neidealizuojamas, pabrėžiama ta pati universali integracijos į aplinką problema: „Daug kraujo ant gatvės grindinio / Baltoj tamsioj / Užuovėjoj“ (p. 19). Eilėraščiuose nemažai atpažįstamų įvaizdžių (akmuo, kraujas, medis, obuolys ir pan.). Tačiau intencija dramatizuoti tekstus ir netikėti minėtų įvaizdžių sugretinimai padeda nenukrypti į perdėto sentimentalumo ar archajiškumo atspalvius: „Dabar užpūsti žvakę nebaugu – / Kaip praeitį / Kuprotą bėdą“ (p. 46). Maišto, eksperimento ir inovacijų proteguotojai gal ir nebus apžavėti, tačiau knyga turėtų patikti romios, išjaustos, subtilios poezijos mėgėjams.

Č. Skaržinsko „Tyka“ – jautri, nostalgijos, melancholijos, senkančio laiko pajautos tonais pasižyminti knyga apie pastangas sustabdyti sekundžių tirpsmą, atradus erdvę ar iškristalizavus būties formą, kurioje nutyla pasaulio gaudesys. Balansuojant tarp gamtos vaizdų ir urbanistinio paveikslo, tarp praeities aidų ir technologijų dirbtinumo, pabrėžiamas asmenybės integravimosi netvarioje aplinkoje komplikuotumas, tuo pat metu pastebint ir mikro- bei makropasaulių tapatumą. „Balta / Ir gūdu / Tykoje / Mažai žmonių / Prie kelio / Medžių guotas / Turiu / Kur prisėsti / Kvėpuoti / Nesugrįžti“ (p. 66), – konstatuodamas užuovėjos, prieglobsčio įvairiabriauniškumą, pritapimo problemos dramatiškumą ir atskirties kainą mąsto rinkinio lyrinis subjektas. Negrįžta ir laikas. Tik trumpam nuščiūva. Kad išgirstume, kaip anapus tamsos marškos Kūrėjas pučia dulkes nuo rytojaus delno.