2022-07-01

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Jubiliejinėje Aukštaitijos literatūrinėje vasaroje – jubiliejinė Antano Miškinio literatūrinė premija

Birželio 12 d. įteikta tradicinė literatūrinė Antano Miškinio premija. Šiemet – jau dvidešimtoji. Premijos teikimas sutapo su 10-ąja tarptautine poezijos švente Aukštaitijos literatūrinė vasara „…ir saulas diementas žėruos…“ Ši šventė vyksta kas dvejus metus. 

Poezijos paukštė Utenos krašte sparnus nuleido birželio 10-ąją, šeštadienį. Tądien Lietuvos ir užsienio (Lenkijos, Latvijos, Sakartvelo) poetai viešėjo Ignalinoje, kur eiles skaitė Ignalinos ežero pakrantėje. Su poetais klausytojus džiugino ir bardas Giedrius Arbačiauskas.

Birželio 12-osios literatūrinė kelionė prasidėjo Antano Miškinio literatūrinės premijos teikimu. Šiemet premija už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą skirta poetei, recenzentei, filosofijos mokslų daktarei Ievai Rudžianskaitei už poezijos knygą „Iš gervių“. Atsiimdama apdovanojimą poetė dėkojo Utenos rajono savivaldybei, premijos skyrimo komisijai, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai, Lietuvos kultūros tarybai, leidyklai „Kauko laiptai“, esamiems ir būsimiems knygos skaitytojams.

„Kai sužinojau, kad gavau šią premiją, natūralu – pradėjau galvoti, kuo galėčiau būti panaši, kokios yra mano sąsajos su Antanu Miškiniu. Pirmiausia pagalvojau apie gerves. Be jokios abejonės, yra ir varnų net ir mano knygoje, tačiau vis tik gervių simbolis buvo tas, kuris sujungė mane su šiuo poetu, jo kūryba. Gervės, be abejo, yra be galo svarbios lietuvių pasaulėjautoje. Galbūt rizikavau pasirinkdama šį leitmotyvą, nes gervės yra daugelio poetų ir poečių naudojamas simbolis, tačiau man jos tapo simboliu, kuris apglėbia visą žemės rutulį. Mąstydama apie Antano Miškinio gerves, mąstau apie tas, kurios praskrenda pro kiemus, kurioms galima pavydėti, kurios žvelgia iš aukštai. Mano gervės šiek tiek galbūt kitokios – jos gali pasijuokti, jos reikia šviesoforo, tačiau panašumų, manau, tikrai esama“, – kalbėjo 20-ąją Antano Miškinio premija įvertinta I. Rudžianskaitė.

Laureatei be diplomo, ąžuolo lapų vainiko ir finansinės premijos įteiktas ir naujas premijos simbolis – medinė varna. Po premijos įteikimo, sveikinimų ir poeto Tomo Vyšniausko laudacijos A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje vyko poezijos skaitymai.

Eiles skaitė poetai iš Lietuvos I. Rudžianskaitė, Vladas Braziūnas, Tomas Vyšniauskas, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Alvydas Katinas, Viktoras Rudžianskas, Marius Burokas, Jurgita Jasponytė, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Benediktas Januševičius, Erikas Druskinas, iš Latvijos Emija Grigorjeva, iš Sakartvelo Giorgi Zanguri, Irma Beridze, iš Lenkijos Grzegorz Jędrek, Anna Goławska. Renginio meto grojo Povilo Girdenio ir jo sūnaus Julijaus muzikinė grupė „Plieninės varlės“.

Vakarop skaitymai persikėlė į miesto erdves – A. ir M. Miškinių viešąją biblioteką.

Rasa MILERYTĖ

                      Laudacija A. Miškinio premijos laureatei Ievai Rudžianskaitei

                      Kartą viena matematikos profesorė, paklausta, kodėl ji domisi religijomis kai pažįsta skaičius, man atsakė: nuo matematikos iki filosofijos – tik vienas žingsnis, o nuo filosofijos iki religijos net tiek nėra. Poetė, filosofė, literatūros kritikė Ieva Rudžianskaitė lentynų pasaulyje debiutavo 2018 metais mažųjų meditacijų knyga, kurios pavadinimas tarytum byloja apie lyrinio subjekto pastangas išreikšti egzistenciją „Be skaičių“, pastangas pažvelgti kas slypi giliau buities luobo. O pažvelgęs giliau supranti, jog būtis yra kažkas „Kita“ (tokio pavadinimo eilėraščių rinkinys pasirodė 2019 metais). Kažkas neapčiuopiamo juslių pagalba, kažkas nepaaiškinamo logika, kažkas iki skausmo spurdančio anapus šonkaulių (tiek fiziologine, tiek alegorine prasme). Kažkas egzistuojančio savaime. Kaip kad eilėraštis, ieškantis kur nutūpti nesusikalbėjimo, pritapimo problemų, pasaulio netvarumą simbolizuojančio bombų sproginėjimo fone. „Filosofija yra lyg pleistras neregiui – klijuoji, bet nepataikai ant žaizdos“, taip pirmojoje knygoje materijos svarbą reiškiniui apibūdinti ir teorijų bejėgiškumą konstatuoja lyrinis subjektas. Ir štai 2021 metais pasirodo „Iš gervių“ – subtili, jautrių tekstų prisodrinta knyga, kurioje išraiškingais potėpiais perkonstruojant erdvę ir objektus, meditatyvią filosofinę mintį įpinant į emocijos sruvenimą, kuriamas prieglobstis asmenybei, sunkiai ištveriančiai būties slėgį. Knyga apie abstraktų (o tuo pačiu universalų) skausmą, apie žaizdas, atsiveriančias besistengiant įsisavinti netobulą ir šiurkštų pasaulį. Gamtos, buityje sutinkamų daiktų, asmeninių potyrių, fantazijos kokteilis formuoja savitą ir spalvingą tekstą nuo kasdienybės banalumo, aktualijų, socialinių problemų pavargusiam skaitytojui. Neatsisakant materijos, o ją deformuojant mintis perkeliama į originalų eilėraščio lauką, kuriame nėra instrukcijų ir aiškios krypties nuorodų garantuoti išlikimui.

                      Individo prasmės paieška dažnai susijusi su įsivietinimo (tiek sociume, tiek, plačiąja prasme, kosmose), asmens integravimosi į aplinką (tuo pačiu ją įsileidžiant ir į savo vidinį pasaulį) problema. Šią problemą supaprastinti galėtų padėti vietos įsisamoninimas, apibrėžimas, konkretizavimas, kitaip tariant, išreiškimas materialių objektų pagalba. Juk „ilgesys be kūno / pasmerktas būti beribis“ (p. 25). Troškimas rasti ir prisijaukinti erdvę, kurioje įmanoma įsišaknyti ar bent jau kvėpuoti, aptinkamas ne viename rinkinio „Iš gervių“ eilėraštyje. Žmogus neegzistuoja vakuume, kūnų orbitos įtakoja viena kitos trajektorijas, palikdamos pėdsakus, slinktis, randus.  Individo ir aplinkos vienis atskleidžiamas vietos ir objekto vaidmenų pertransformavimu, kuomet asmens vidinis pasaulis tampa lauku išorės elementams tarpti. Tiesa, kartais vietos konkretizavimas lyriniam subjektui negarantuoja pilnatvės pojūčio ar integravimosi į supančią erdvę sėkmės. Vienatvės, nepritapimo prie pasaulio problemą galima aptikti eilutėse: „tylūs tavo žingsniai / dar tylesnės / kaukolės nugrimzdusios / į gilų miegą – / jame likau pamesta / tarsi grūdas“ (p. 35). Grūdas, nesiryžtantis sudygti.

                      Daugelis rinkinio „Iš gervių“ eilėraščių yra tarsi kreipimasis į kažką (kosmosą, Dievą, konkretų asmenį – į abstrahuotą „Tu“), kuris jau praėjo, o gal taip ir neišauš. Troškimas, kad pasaulis pravertų duris ir įsileistų eilėraščio subjektą vidun tarytum įprasmina individo egzistenciją. Kaip ir noras pamatyti, kas slypi anapus, užmegzti dialogą ar bent jau išgirsti anapusybės egzistavimo užuominą („nors kartais / apima tas pats visagalis žinojimas – / esi netoliese / jei vėl atsitrenkčiau / ir man prasimerktų / sugeltas dangus“ (p. 49). Pritapimo komplikuotumas, kasdienybės slėgis, buities beprasmiškumo suvokimas (jais persmelktas dažnas knygos eilėraštis) skatina subjektą ieškoti prieglobsčio fantazijos plotmėje ar neria į paradokso gelmę nestandartiškai apibūdindamas daiktų ir reiškinių prigimtį. Deformuojant erdves objektai tarsi ištraukiami iš jiems įprastos aplinkos ir nuspalvinami kitomis prasmėmis.

                      O gal išeitis būtų egzistavimas „tiesiog“, tarpinė būsena, krypties išblukinimas? Pasaulio pasyvus stebėjimas, susitaikymas su lemtimi („nežinau kuo skiriasi / susitaikymas nuo pasidavimo“ (p. 79), tikėjimas, jog egzistuoja rankos, „tvirtai tvirtai laikančios vadeles“ (p. 93) yra nereta knygos eilėraščių subjekto būsena. Būsena, eliminuojanti maišto, agresijos, destrukcijos tonus iš teksto. Tačiau pasaulio netobulumo, šiurkščių išlikimo dėsnių suvokimas, pritapimo problemos aktualizavimas formuoja melancholija persmelktą, įtampos išlydžiais banguojantį tekstą. Tekstą, ieškantį atspindžio visatos žvilgsnyje: „ – – – lyg asitiktinai / margaspalvis žiedlapis kutena kaklą – / tereikėjo rasti atspindį / ir jį užsinerti“ (p. 84). I. Rudžianskaitės kūryboje stipriai juntami romaus susitaikymo su pasaulio netobulumu, subtiliai išreikštos melancholijos atspalviai. Dažnas yra mirties, pabaigos, išėjimo iš kūniškosios subsancijos motyvas. Kartkartėmis toji pabaiga reiškia (viso labo) virsmą, transformaciją kuomet vienas materijos objektas tiesiog sugeria gyvasties simboliką ar ją rezonuoja. O kartais toji baigtis yra be išeities. Tiesiog subtiliai atsispindi. Kaip nesibaigianti žiema „veidrodinėje zylutės / akyje“ knygoje „Kita“. O gal vis dėlto dar ne viskas baigta? Gal vėl ratu apeinamas buvimas?  Ir vėl teka gyslomis juodas rašalas, kol bent vienas žodis dar gyvas. 

                      Autorė meistriškai žongliruoja sąvokų daugiaprasmiškumais ir dimensijų virsmais. Iš pirmo žvilgsnio chaotiški minties šuoliukai atrodo itin žavingai erdvės – laiko, sielos – gyvasties – materijos  sąlyčio taškų (kaip galimos išeities) fone. Fragmentiškumas, aplinkos išskaidymas į atskirus elementus ir jų vardijimas – dar viena eilėraščių savybė. Pasaulis tarsi skaidomas iki elementarių dalelių, tas segmentavimas neretai atveda į aklavietę, paradoksą ir tenka ieškoti išeities neprigimtinėse (iš pirmo žvilgsnio) daikto ar reiškinio funkcijose. Paradokso pabrėžimas atspindi autorės pastangas ieškoti nestandartinio kelio tiek emocijai išreikšti, tiek minties vingiui išlenkti originalesniu kampu. Eilėraščiuose yra nemažai abstrakcijų (ilgesys, šaltis, stagnacija, kasdienybė, netikėtumas, saldybė ir pan.), kurios tarsi liudytų siekį universalizuoti tekstą, išlaisvinti eilėraštį iš konkretaus išpažintinio konteksto. Tačiau nevengiama ir praskleisti atverties šydą, subtiliai išbarstant tekstuose žiupsnį sentimentalumo, nuoširdaus išjautimo iliuziją, tegul ir pridengtą išradingų metaforų klodu. Taip tarsi signaluojama skaitytojui, jog emocija nemažiau svarbi už minties formuluotę. Knygos emociniame lauke vyrauja melancholija ir nusivylimas. Svetimą ir pavojingą pasaulį prisijaukinti bandoma tarsi „išjungiant“ jausmus, eliminuojant intencijas nerti į egzistencinę gelmę („išgyventi ir čiuožti / įmanoma tik paviršiuje“ (p. 15) arba perkeliant mintį į susikurtą, šiek tiek mistifikuotą fantazijos ir refleksijų erdvę. Raiška rafinuota ir subtili. Sutramdyta tiek, kad materijos dūzgesyje robotai rizikuoja neišgirsti, kaip vėžio žnyplės įkerpa rytojaus žvejo tarpupirštį. O įkerpa iki kraujo: „dar niekada nebuvau mačiusi / tokio skaudančio gyvūno“ (p. 87), – rašo poetė rinkinyje „Iš gervių“.

                      Taip užgimsta skaudantis eilėraštis. Taip užgimsta poezija, kurią ne taip lengva užlipinti buitiškumo pleistrais.

                      Sveikiname Ievą Rudžianskaitę tapus 20-osios Antano Miškinio premijos laureate (už poezijos knygą, atspindinčią kertinius aukštaitijos mentaliteto ir poezijos bruožus: aplinkos ir pasaulio vienio pajautimą ir dėmesį emociniam eilėraščio pradui).

Tomas Vyšniauskas