Dubuo šviesai pasisemti

Tomas Vyšniauskas

Linas Umbrasas. Slibino dantys. Eilėraščiai. Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2021.  p.

Kasdienybę, buityje vykstančius procesus, asmeninius išgyvenimus universalizuoti, perkelti iš besidriekiančio iki banalumo ribos dienoraštinio lauko į adaptyvaus žodžio plotmę literatūroje neretai padeda erdvės deformavimas, paradokso paieška, mistifikavimas, teksto galimybių išplėtimas pasitelkiant fantaziją. Lino Umbraso pirmoji eilėraščių knyga „Slibino dantys“ (2021 m. išleido „Kauko laiptai“) savuoju pavadinimu tarytum signalizuoja skaitytojui, jog būtis (o tuo pačiu ir jos atspindys eilėraštyje) neapsiriboja vien buityje aptinkamais objektais.

Gamtos (kaip Aukščiausiojo kūrybos produkto) ir technologijų (žmogaus rankų darbo rezultato) persipynimas atskleidžiamas eilėraščio „Loading“ eilutėse: „sapnavau žliaugiančią / žiemą / purvas varvėjo / nuo kailio / šiurpas – / tekėjo / stuburo / geležinkeliu // žiemos / voras / mezga / lokio sapną – – – // – – – ekrane vis / dar / sukasi / ratukas“ (p. 8). Atkreiptinas dėmesys ne tik į aplinkos įvairialypį vyksmą, bet ir į mišrių objektų pasitelkimą emocijai (šiurpui) išreikšti. Bandymas daiktams priskirti savarankiško egzistavimo galimybę („sapnavau fotografiją – / ji nusirengė / objektyvo rūbą / ir sklendė ore – / ne į tunelio o į kosmoso šviesą / grakščiai / kaip pienės / brendimo vaisius“ (p. 11) deformuotoje (gerąja prasme) ir tuo pačiu tarytum nepilnavertėje plotmėje: „išeidamas / angelas / nusipiešė / ant veidrodžio / sparnus“ (p. 11). Materijos laikinumas galėtų būti žmogaus ir Kūrėjo veiklos skirtis. Tokia takoskyra perteikiama eilutėse: „variniais vamzdžiais / teka visatos / dujos / šalia amžinosios / ugnies / kabo perdegusi / lemputė“ (p. 50). Tvarumas, gyvybė, savaiminio egzistavimo ir amžinybės galimybė – kriterijai, apsprendžiantys daikto prigimtį ir dėliojantys objektus į skirtingas reikšmingumo lentynas. O skirtis egzistuoja nepaisant vizualaus panašumo: „iš kavos tirščių / neišbūriau / nei gandro / nei gandralizdžio // kavinės gilumoje / vienakojis / juodas staliukas, / balta staltiesė“ (p. 78).

Perpinant erdves, perkeliant objektus į jiems nebūdingo vyksmo teritoriją, priskiriant daiktams kitus prasminius tonus nelieka nuošalyje ir individo integravimosi į aplinką problema. Žmogaus – emocijos – pasaulio ryšys atskleidžiamas eilutėse: „mėnulio / medžio cikados / jau čirpia // jos lyg / skardinę / prapjovė / mano / tylą / ir užpildė / sapnus / sparnų / ošimu“ (p. 26). „Ir alkis / žydi / kaip / sakurų / pažadas“ (p. 32), – pojūtį aplinkos reiškinių pagalba išreiškia lyrinis subjektas. Viena vertus, suvokiama egzistencinė būtinybė gauti dovanų iš gamtos tam, kad išgyventum, kita vertus, emociniame lygmenyje sugretinus potyrius užčiuopiamas energetinis panašumas. Alkiui (žmogaus pojūčiui) priskiriamas aplinkai būdingas veiksmas („žydi“), o sakuroms priskiriama sąmoningai būtybei būdinga intencija („pažadas“).

Rinkinio eilėraščiams būdingas iš pažiūros paprastų dalykų nuspalvinimas neprognozuojamais paradokso atspalviais, sąlygotas netikėtų sugretinimų ir objektų „ištraukimo“ iš jiems įprastų savybių, konteksto („nuojauta / išblyškusi kaip / kriptos angelas / jos / baltu chalatu / ropoja svirplys“ (p. 16) ar „smėlis ir laikas / landus / it pelė“ (p. 18). Todėl iš pažiūros paprasta, be perdėto estetizavimo dėliojama kalba, tegul ir prarasdama dalį poetinio gaivališkumo, savo netikėtumu įgauna naujų prasminių atspindžių. Kalbos galimybės (tiek prasminės, tiek fonetinės) stipriai prisideda prie tokio būties įvairalypiškumo perteikimo: „tie žemu / lygmeniu / lyg / meniu / riebaluotam / ekranui švysčiojant / rodomajam / pirštui / nuo / pilkumo / pavirstant / pele“ (p. 24). Eilėraščių emocinis tonas romus, be maišto, destrukcijos, patoso intencijų. Tarsi stebėtum „kaip ankštu nakties / rūbu / stiebiasi / rytas“ (p. 28). Paradokso paieška kartkartėmis nuklysta į kiek infantiloko absurdo plotmę („tu plauki / dangumi be kepurės / maukia vyną / žirafos rūsy // vaikšto karvės / laidais horizonto / sniego seniai / vanojas pirty“ (p. 37) ar nuspėjamo metaforos raumenyno reljefą („kryželiu nukryžiuotose / lūpose“ (p. 38); „lietus liko / toks pats šlapias / kaip ašaros“ (p. 39); „akimirkas taip / lengva / paleisti pelenais“ (p. 46). Skaitytojas rinkinyje aptiks ir vieną kitą ironijos blykstelėjimą: „senojo miesto / grindys plikėmis klotos / vaikščioju glostau“ (p. 48) ar „žiūrėjau filmą apie / drakonus / naktį sapnavau / žmoną // kai kurie dalykai / nesusiejami“ (p. 61). Vis dėlto, dažnam eilėraščiui būdingas elegantiškas buities teleportavimas į egzistencinių apmąstymų lauką („tempiu / dangišką / paklodę / žemyn / vakaro fragmentas / tampa / skaidrus kaip / ledo kubelis tirpstantis / neišryškintoje / gyvenimo / nuotraukoje“ (p. 55). Ne viename eilėraštyje akcentuojama artima lyr. subjekto aplinka (šeima, daiktai, prisiminimai). Tačiau rinkinio eilėraščių neišeitų apkaltinti perdėto sentimentalumo nuodėme, veikiau atvirkščiai – egzistencinės išeities paieška paliekama išmonės, švelnios ironijos ir filosofiško žvilgsnio jurisdikcijai: „įtariu / kad tėvas / laikė karvelius / nes jiems ant / karo / ir ant / žmonių / nusišikt / o gal / dėl to / kad šuns / jam ir jo / broliui / laikyti / neleido / … / aš irgi / neturiu šuns / mane / vedasi / telefonas“ (p. 69).

L. Umbraso „Slibino dantys“ – knyga apie deformuotą (gerąja prasme) reiškinių ir objektų tarpusavio sąveiką. Perkonstruojant daiktų prigimtines savybes, žmogaus rankų kūrybą integruojant į gamtoje vykstančius procesus, prisiminimus, buities elementus įtraukiant į egzistencinius ieškojimus pabrėžiamas individo kaip neatsiejamos aplinkos dalelės vaidmuo. Buvimas visumos dalimi tarytum užpildo tuštumą tiek mikro (asmens vidinio pasaulio), tiek makro (visatos) lygmenyse („ten kur / esi / nebelieka / vietos / tuštumai“ (p. 86). Ir sirpsta troškimas „būti“. „Troškimas / toks pat / blankus / kaip / katino / lakamas / mėnulis / pieno / dubenyje // esu alergiškas / katinams / žmona geria / pieną be / laktozės / pasaulis nėra / tobulas / kartais atrodo / kad svarbiausi / dalykai / gyvenime yra / dubuo / ir / apšvietimas“ (p. 54), – formos, detalių, ir šviesos kvantų svarbą objektų materializavimuisi (ar bent jau jo regimybei) pabrėžia knygos lyrinis subjektas. Joks indas nebus tuščias. Kol šviesą atspindės.