2022-12-06

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

ant kryžmo vėjo stovėję

Vladas Braziūnas





paplautas poplūdžio sapnas

putotas krantas, miglos žiedai

sapnas virsta į ką tik nori

kada tik nori ir kaip

nuodėmių tvano dorės

visaip svirduliuoja, besvorį

sielų krovinį srovės

plukdo laukais apsemtais

kur žiedas gegužraibės krovės

o nuogos protėvių moterys

daigą iš sėmenio traukė

ant lauko, ką tik apsėto

aukštyn, vis aukštyn šokėdamos

mažojo baublio prisikėlimas

tada patamsėliais iš džiūvančių kūdros žolynų išlįs

per amžiną amžių stuobrėjęs mažasis baublys

pažvelgs į tą pusę suklusęs bukštus ir būgštus

ir vėl įsijautęs į skerdžiamą jautį subūbs

aukojimo dvasios į karštą jo kvapą suskris

ir sausrą, ir badą nutraukęs galop susirauks juokdarys

ir kapą išraus, ir altorių sulaistys, ir jautį į plūgą kinkys

tas jautis bus iškamša, laisvė ir baubas, ir bendratikys

tikėk, ir sudrėks, atsikimš ir pratrykš, ir garmėk

tikėk, ir pavyks, ir į baubiančią tylą pražys ištarmė

iš po prastai išminto glaisto

nemačiau Pasvalio žydų

tik raudonų plytų namus

nepagražintus, nedažytus

antakius keliant į mus

gelažų̃ krautuvėj žydų

nematęs nepasigendu

aikštė̃s namai išlaupyti

švar̃plės auksinių dantų

kur kieno… būta, gyventa

ko drovėtasi prasižiot

bevaidinant amžiną šventę

bijantis jos negražios

pamatyt, vaikui parodyt

prikaltam būti be vinies

koks beprotis gviešis dar odės

džiaugsis, kad jo neminės

žydi vėl, sutemos žydi

kaip spalvas jos praranda, kaip

jos sužydi amžiną žydą

ir nepavyks jo apeit

prai̇̃s ė paliòks

šėrdela mana spakain’

va šytiop atais žiem

tėp vysos žiemos atain

on gala palyksiom vien’

Velyku gal’ kėt’ solauks

on kryžma vėje stovėjė

akelom akėjė lauks

apsėje, palyka pjovėjė

pjovėj so dalgel atais

dalgela nesodrebės

ne tòk’ ta pagèla bais’

on gala palyksiom nieks

pranešyms pro galyn’ gryčios lóngo

aš, Braziūna Lãds, ont Łė́vene lãda rãsts,

Pasvale párk’ nakvojės’ kiop strazds,

būvės’ neprãsts, šnekėjės’ so vėjės’, ėjės’

novėjės’, soskerslatvėjės’, so kãra výrэs

traukės’ jų dai̇̃ns, on gàlu gãla spakai̇̃ns

pats sau vaidenuos’ Pū́mpenu septėniuos’,

kor mãna pėpkẽla rūkst

                               ė àlos potẽla neslūgst