Loreta Jastramskienė

Vestuvės

Vakare, kai nelyja ir paukščiai

Ruošiasi nakčiai lyg žmonės,

Pasigiedodami tyliai

Ir pasiklodami žolę

Kyla iš vasaros austas

Nuometas plonas ir lengvas,

Išteka pievos balčiausios,

Apglėbtos jaunojo miško

Ir išmylėtos jo rankų.  

***

Suklastotas rojus   

Argi svarbu, kad nemylėsi

Rudens,

Nevaikščiosi basa per lietų,

Pavakary nerinksi klevo lapų,

Nebekvėpuosi obuoliais,

Vieninteliu nesidalinsi,

Kurį atidavė Adomui

Ieva tikėdama,

Kad rojaus vaisiai

Gyvybe kvepia.

Pradingo džiaugsmo rojus,

Gal niekados nebuvo?

O gal apsvaigusi iš laimės pamiršai,

Kad jo sode,

Pro glostančias gėlių spalvas,

Akimirką palaimos

Tūkstančius metų ta pati

Piktybėj įsirangiusi

Nuodingoji gyvatė tūno.

***

Paukščių take

Deimantui

Nusiminusiais namo stogais vaikšto mūsų svajonės,

Iš baltų debesų austos mintys pavirsta žiedais

Pasitikusio po paskutinės sapnuotos kelionės

Jazmino balto, kvepėjusio čia vakarais.

Bėgo sula iš beržų, kurios neragavom,

Kurmiai kas rytą iškeldavo žemių pilis,

Buvo ir gera, ir liūdna, bet viskas, ką gavom

Sutilpo į pokalbį amžiną – lis ar nelis?

Ir kai atrodė jau pasiekėm dvasios ramybę,

Kai virš galvos naktimis išsiliedavo tamsi diena,

Gervės iš raisto pakilo – lyg baltų dievybės!

Nėrė į dangų ir pasiliko Paukščių take.

Ir nuo to laiko kasnakt, vos pažvelgus į dangų,

Nušviečia kelią praeiviui vėjo supiltam skliaute

Gervės, žvaigždynais pavirtusios ir nuskraidinusios ilgesį brandų

Žemės žmonių, upės ir saulės, nepatekėsiančios jų kelyje. 

***

Vėlinės

Žmonės ir medžiai pareina namo,

Žemėje apsikabina,

Žiemą užmiega lyg lauko želmuo,

Tas, kur pavasarį kyla

Iš amžinybės slėnių daigu,

Geriančiu dievišką lietų.

Žemės lopšy ar virš debesų

Visi susitikti turėtum.

***

Etiškas

Žodžius gera jaukinti,

Kad žvėrimi neriaumotų,

Gera balnoti,

Kad arklio šuoliais nešoktų.

Ir gera pririšti

Prie stilitų stulpo,

Kad būtų tiesūs ir švarūs –

Be melo suodžių,

Be apgavysčių kupros.

Mintis verta jaukinti,

Kad žvėrimi nekąstų.

Verta balnoti,

Kad arklio kanopom netryptų.

Ir verta paleisti

Į dangaus erdvę,

Kad pleventų laisvos,

Trokštantį pagirdytų,

Alkaną maitintų –

Be vandens ir duonos,

Be rankų, be ugnies.

***

Olgos Posaškovos nuotrauka.