Pasivaikščiojimas po sapnus

Ieva Rudžianskaitė

Atokios stotys: poezija. Sudarė Vytautas Kaziela. Utena: „Kamonada“. 2021. 272 p.

Praėjusiais metais pasirodžiusiame vienuoliktame periferijose ir emigracijoje gyvenančių autorių kūrybos almanache „Atokios stotys“ esama ne tiek jau mažai poetų ir poečių, kurie yra labai gerai žinomi Lietuvos literatūriniame lauke. Tai suteikia akstiną apmąstyti jau ne kartą nagrinėtą atokumo reikšmę. Atokumas gali nurodyti gyvenamąją vietovę, bet gali būti siejamas su asmens vidine būsena, kai šis jaučiasi nutolęs, dėl kažkokių priežasčių laikosi atokiai nuo kitų, nors galbūt to nenorėtų. Pirmuoju atveju, jei jau gyveni atokioje vietovėje, tai dar nereiškia, kad būtinai jauti atskirtį, o štai nuo vidinės atskirties neišgelbės ir didmiestis. Vis dėlto kūrybos fenomenas yra neatsiejamas nuo atokumo, kai net ir būdamas įvykių sūkuryje mąstymo, vaizduotės dėka atsitrauki ir dėlioji patirčių, reginių fragmentus tam, kad iš jų užgimtų šis tas naujo.

Kita vertus, kūrybinis įsitraukimas nėra ir negali būti dirbtinai atsietas nuo dinamiško pasaulio, jo neskaidrumo ir komplikuotumo. Šią mintį pagrindžia ir Dovilės Zelčiūtės eilėraščio eilutės: „Kristaus kančia / pagaliau išleido šaknis / užaugs mano medis / apsipylęs kraujo žiedais / kaip vaistinėj kur prie pašto / žinau kuo laistysiu ir kuo tręšiu / durs vos palietus skaudės / bet tai bus mano medis / andai augino mama / ligi dangaus norėjau / šitos Kančios / man pavyko“ (p. 93). Viena iš D. Zelčiūtės kūrybos savybių – gebėjimas įžvelgti sakralumą pasaulietiniame lygmenyje, organiškai sujungiant apčiuopiamus ir neapčiuopiamus dalykus. Šiuo atveju eilėraštyje atpažįstamos Kauno detalės ne tik kad netampa banalios, bet pasirodo kaip neatsiejama tikėjimo ir lyrinės subjektės vidinių būsenų dalimi. Cituotos eilutės sufleruoja apie subjektės „sukibimą“ su nesterilia, neskaidria kasdienybe, į kurios pavidalus žvelgiant galbūt galima įžiūrėti ir visa užliejantį, visur sklindantį dieviškumą. Kituose šios poetės publikuotose eilėraščiuose plėtojama tikrumo ir netikrumo tema. Regis, tikrumo ir netikrumo arba realybės ir sapno klausimas svarbus ir kitiems „Atokių stočių“ autoriams, nes vis kartojasi sapno motyvas, o ne vienoje publikacijoje (pvz., Aivaro Veiknio, Rimos Juškūnės, Mūzos Olimpijos Svetickaitės, Vidmanto Elmiškio) išnyrantys – mamuto, drakono, tatuiruotės – įvaizdžiai sukuria gražią eilėraščių tarpusavio komunikavimo iliuziją. Pagaliau kartais net nesuprasi iš kur ir į kur kalbama – iš realybės į sapną, o gal atvirkščiai. Tokį klausimą užduoda ir šviesaus atminimo Neringos Dangvydės Macatės eilutės: „[…] Nakties pusiaukelėje / Prie sapno ribos / Sustojame / Pasitikrinti – ar tikrai? // Ar tu čia? Kodėl ateini, / Kai ištarti buvimą kartu neįmanoma?“(p. 252) Tiesa, poetai ir poetės ne tik žvelgia į sapniškus pavidalus, suvokdami tų pavidalų laikinumą amžinybės akivaizdoje, bet ir gvildena socialines temas, stebi gamtos reiškinius, daiktus, gilinasi į vidines būsenas, emocijas, nepamiršdami universaliųjų – meilės ir mirties – temų.

Benedikto Januševičiaus publikacija – viena iš įsimintiniausių almanache. Ypač paveikus eilėraštis „mergaitė vardu gyvenimas“: „kai mokiausi penktoje klasėje / žuvo mergaitė / saulėtą pavasario vidudienį / […] keliolika žioplių spoksojo į sumaitotą kūną / mergaitės vardu gyvenimas / […] užmaršties dulkės baigia paslėpti jos veidą / liko tik vardas“ (p. 49). Įdomus, pernelyg nedaugiažodžiaujantis, bet išryškinantis kalbėjimo aštriabriauniškumą yra Mantas Balakauskas; plonytes eilėraščio gijas pina Linas Umbrasas; vaizdinių koliažus dėlioja ir kalbos teikiamomis galimybėmis nepaliaujamai mėgaujasi Tomas Vyšniauskas. Vytautas Kaziela kone kiekvienoje publikacijoje palieka ryškesnę žymę. Ši publikacija – ne išimtis, kurioje esantis eilėraštis „nemokančiam plaukti“ ypač traukia dėmesį savo gelmiškumu ir subtiliomis užuominomis: „šitas tiltas / virš upės / kurios nebėra // sausledžiui / traškant / pakerta kojas // ir dumble / išgyvena žuvis / paklausyk kaip kvėpuoja“ (p. 81).

Justas Jasėnas ne tik nesibodi naudoti jau įtvirtintus poetinius įvaizdžius, tačiau bando pažvelgti į juos iš šiandienos perspektyvos ir savotiškai permąstyti savo santykį  su lietuvių literatūrine tradicija. „[…] Gulinėju kalvotoje kiemo pievoje / Atsiminiau Biliūną Mačernį / Tokius dar jaunus jaunučius / O sustabdytus” (p. 254). J. Jasėno tekstuose religiniai motyvai neatsiejami nuo gamtos, jaučiama švelni melancholija. Kaip visada šviesūs aukštaičių uteniškių tarme prabylantys Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai. Nors jų turinys nelinksmas – daug kalbama apie laikinumą, mirimą: „tai va – jau niekam neskalna / tvirta kaip lauka redulys // tik dienas lika da trumpesnas / sapnai iš visa sujaukti […]“ (p. 110).

Galima sakyti, poetės ir poetai siūlo savo versijas, kaip regėti sapno pasaulį arba pasaulį sapne, suprasti save ir kitus. Pastebėtina, kad eilėraščių raiška skirtinga – nuo sklandaus naratyvo iki įmantrių metaforų, o leidinio sudarytojas V. Kaziela pernelyg neakcentuodamas atotrūkio tarp jaunesniosios ir vyresniosios autorių kartų, sudėliojo raiškos skirtumus išryškinančią almanacho kompoziciją.

Visų autorių nepaminėjau, tačiau, tikiu, kad skaitytojai atras savo mėgstamiausius. Iš viso jų šiame almanache – dvidešimt aštuoni. O šią apžvalgą baigti visai tiktų su Dariaus Rekio trieiliu: „Aš – vienas / Ir mano eilėraštis – vienas / Bendrai jau esam trise“ (p. 187). Taigi sapnų vis daugėja.