Viktoras Rudžianskas

***

baisi ta tyla kurioje minus trisdešimt o snaigė ištirpsta

įkritusi į jos burną

neužsipildo ta vieta kurioje stovėjo koklinė krosnelė

prisirijusi ugnies liežuvėlių

speigo surakintais pištais skinu gėles nuo langų 

rišu puokštę ginuosi nuo karščio

ir matau save bėgantį horizontu su vaikystės draugais

kurių gatvėje neatpažinčiau

***

sprangoki kasdienės žiauberės trupiniai

ir tie krenta iš rankų

ramina chlorkalkių tvaikas geležinkelio stotyje

garuojanti perleista kava ir beskonė popierinė

dešrelė su garstyčiomis 

bufete

akina iš kažkur atsibeldęs severianinas su egzotišku

vaisium v šampanskom ir gerklę užgulusia angina

išlipęs iš praeities traukinio kalba pro nosį

stebisi naujaisiais laikais – niekuo neužgersi jo žodžių –

tokių netikslių kaip į katastrofas

patekusių traukinių 

grafikai

kurie bando prisitaikyti prie mano kelionės

į tėvų namus likusius tik nuotraukoje

su ant slenksčio sėdinčiu tėvu ir laikančiu rankoje

kasdienės riekę su skylutėmis – lyg iškorijusia pašvaiste 

lyg žvaigždėmis gruodžio danguj nes čia, kur gimė 

tėvas, jo namų net nuotraukoj neliko

***

cukrainėje karo metu pritrūko druskos

kareivis nuplėšytais antpečiais – matyt

dezertyras – įsiveržęs vidun godžiai plėšė 

zakrutkę ir pūtė dūmus tiesiai  į voratinklį – prašėsi

paslepiamas kakavos kalne neįtikinamai pliurpė

apie taiką ir neištikimą žmoną

neišlaikė naktinio sargo nervai

iš parudavusių dezertyro pirštų jis išplėšė suktinę

giliai įtraukė ir išleido dūmų ratilą

kuris nelyg aureolė apjuosė kareivio viršugalvį 

o tada

sarkastiškai nusijuokęs patarė dezertyrui susprogdinti

tiltus į praeitį įbruko jam į rankas cukrinį ėriuką

perskaitė 10 Įsakymų ir parodė duris

dezertyras gyveno pats be savęs bet su sargo ratilu kurį

paėmė įkaitu ir iki senatvės nemokėjo juo 

atsikratyti kol ekskavatorius rausęs kapines išvertė 

perskeltą sargo motinos kaukolę kaupiną 

druskos kurios trūko cukrainėje

tik senatvėje sargas prisiminė kad ėriukas – šeimos

relikvija – be jo gyveno sukandęs dantis iki

išprotėjo iki ėmė kartu su vaikais slapstytis nuo mokytojų

ir kreida piešti svastikas ant tvorų 

o tada netikėtai karas pradingo tarsi jo niekada ir nebuvo

***

orūs lyg paukščiai triskart persirgę

gripu, oresni už iškamšas, tariasi

nusipelnę – stoviu su jais eilėje

abejoju ar jie vertesni gauti

pirm manęs nebent nėščia moteris bet ji

dar jauna – galėtų užleisti

arba tas senukas sakosi karo dalyvis

jau šitiek sykių išsisukęs – galėtų

plūduriuoti eilės gale

stovinčiųjų ramybė – aiškiai depresuota

prisimenu kaip traukinyje susipažinau

su mergina (prieš n metų) vykusia

iš laidotuvių – panaši

ramybė skandino jos akis – jaučiausi

nejaukiai

dabar viskas gerai, stebiu kiekvieną įtartinai

krustelėjusį už nugaros –

tegul nė nebando užlįsti visai nesvarbu

kad mums garantavo: šiandien visiems

užteks raktelių nuo dangaus

***

ne senutei vyšniai, kretančiai už lango, ne žydinčiai 

ievai atsukau nugarą – sau: sekliau ir sekliau atsiveria

tėve mūsų, tai ką dar galėtų apšviesti

eilėraštis? (danguje spirga šaižus vyturys.) akies

krašteliu užkabinu ant horizonto džiūstančią 

savo sielą – neįskaitau joje nė vieno ramaus 

atvaizdo, į kurį pasinėręs galėčiau giliai iškvėpti ir 

plaukti. ant nugaros.